Gal kiek atsainiai surinkta...reikia ilgai stovėti ir jausti :)

Vienas būvis – tiesiog tarp žmonių, ataidinčio kažkieno juoko, galbūt netyčinio susidūrimo ir atsiprašau prasilenkiant. Šioji lemtis – kasdienybė.
Bet joje vyksta ir baisūs mūšiai (jei tik matytume, kas dedasi kitų širdyse) – visada kažkas gyvena apsigaudinėdamas, prisisemtomis akimis – gal ašarų, gal miglos, pro jas praplazdena šapai, nesvarūs, nesvarbūs tam paskenduoliui, nes jį valdo skausmas: kažkas labai svarbus nusijuokė, pasijuokė iš jo ir atsiprašė, kad mylėti negali.
(Arba atsiprašau, kad pasakiau, apsunkinau – ir pasitraukia).
Vien tas atsiprašau – smūginis.

Čia ašaros, čia juokas, tylus atsiprašau – jautriai įtaigi įskaudinto akimirka. Nubraukus „lemtis“, būtų dar ryškiau.