Mano laukimas po kojom
Lyg senas atolas.
Batais numindžiotais tykiai
Naktin aš brendu,
Guobų šešėliai iš
Senojo mūsų guobyno
Pažeme slenka
Ties mano ir tavo slenksčiu.
Girgsinčios žasys išlydi
Jaunesnįjį brolį
Ten , kur negrįžtama
Jau niekados atgalios.
Žodžiai sulindę gerklėn
Tarsi medpadžiai svyla
Ir išsisklaido virš
Mano ir tavo galvos.
Tik nesakyk, kad tos dienos
Minčių išravėtos,
Medžiuose skaudamos rievės,
Širdy tuštuma.
Veidą aš tavo sudiržsusiu
Delnu paliesiu
Tykiai išeisiu su
Auštančio ryto gaiva.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2014-12-27 17:49:25
kai liūdnai perskaičiau.Lyg kokią netektį įžvelgiau :(
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-03-20 00:56:43
Nenoriu, kad vasara išeitų - nemėgstu nei rudens, nei žiemos :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-03-19 22:51:13
Išėjimas tai tikrai gražus, bet geriau neišeikit, žydėkit pavasariu
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-19 19:31:22
Kaip nerami dūšelė per atolą praslinko...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-03-19 19:19:33
Kodėl tiek liūdnumo kūrinėlyje. Jau švinta pavasaris, saulelė kopia aukštyn, džiaukimės. Kūrinėlis labai nuoširdus ir tikras,
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-03-19 17:49:19
Vaizdus, bet liūdesėlio kupinas...