Po melioracijos mėlynės pasitraukė tolyn į šilelį. Vaivorai ir bruknės išnyko. Jiems pasidarė per sausa. Niekas nebėjo uogauti. Ištuštėjo, nuliūdo miškelis. Retkarčiais mudvi su mama vis dar nueidavom pauogauti retų mėlynių, pasivaikščioti po šilą. Bėgant laikui visos miško aikštelės užaugo brūzgynais ir sunku būdavo prasibrauti. Sukinė  pasikeitė neatpažįstamai. Sunyko bajorkalnis. Liko tik prisiminimai... ir kryželis ant pušelės šilo pakrašty, menančios paskutines kančias prieš mirtį pakaruoklio.  Gyvenimo palaužtas Peštenis šitokiu būdu išsprendė visas jį užpuolusias negandas. Prisimenu, kaip sesuo parėjusi vėlai vakare, pasakojo:
                             – Galvojau, kad pakaruoklis turi kyboti. Nesiekti kojom žemės. O jis gerai atsiklaupęs, net pritūpęs. Subinę atkišęs, rankom žemę liečia. Akys  išvirtusios, liežuvis išlindęs, violetinis,  beveik juodas. Musės burną aptūpusios. Fui!.. – nusipurtė.
                             – Ko ten vilkais? Ką ten pametei? Ko ieškojai? – barė ją tėvas. – Nenusėdi, lendi kur nereikia. Prisivirsi bėdos. Dar pagalvos šeimynykščiai, kad dėl tavęs pasikorė...
                             – Nu, juk mes visi būriu ėjom, ne aš viena. Milicijai kelią rodėm...
                             – Būtų ir be tavęs parodę... kiši nosį, kol privers...
                             Dar ilgai barėsi ir pamokslavo kažko išsigandęs tėvas. Sesuo vis niekaip nesuprato, kodėl jai nederėjo ten eiti. Aš klausiaus kamputy tūnodama ir gyvai įsivaizdavau, kaip Peštenis ateina į šilą, ramiai išsirenka patogią pušelę. Užsineria ant kaklo virvę, atsiklaupia, remiasi rankom į žemę, o akys išvirsta iš akiduobių ir tabaluoja tokios baltos su juodais vyzdžiais ir raudonom gyslelėm. Tada pamažu iš burnos lenda liežuvis ir ima mėlynuoti. Atskrenda pirmoji musė, skraido aplink. Ieško vietos, kur patogiau nutūpti. Tupiasi ant liežuvio galo, o tas jau violetinis. Beveik juodas...
                             Ilgai bijojau eiti į šilą viena. Ir kai su mama eidavau, tai visada vesdavau mamą aplinkiniu takučiu, kad ta tragiška pušelė su kryželiu ant kamieno liktų toli nuošaly. O mėlynės kaip tik ten gražiausios augdavo. Ir kazlėkai gausiausiai dygdavo. Ilgainiui baimė išblėso ir viena pati drąsiai maklinėdavau skersai, išilgai viso šilo, klausydamasi nuostabiausių paukštelių giesmių. Kaip tik šilelyje, prie kryželiu pažymėtos pušelės, rasdavau sielos ramybę. Įsitaisydavau ant sutrešusio kelmo ir skaitydavau pasiimtą knygelę. Virš galvos raminančiai vėjas siūruodavo pušies šakeles ir ant knygos puslapių krisdavo įmantriausi šešėliai nuo saulės spindulėlių liečiamų spyglių. Vien tik kvapas išliko nepakitęs, kaip ir senojoj Sukinėj. Mat šilelį  juosiantis kanalas kasmet vis labiau dumblėjo, vagos dugnas priaugo meldų, o pakraščiukais  savo baltas galveles lingavo švyliai. Nuo durpžemio juodą vandenį sujudindavo tuntai čia besiveisiančių dyglių. Laukinės antys čia suko lizdus ir perėjo vaikus. Tolėliau, link bajorkalnio durpžemio sluoksnis plonėjo ir ten kanalo šlaituos lapės išsikasė urvus. Kartą karštą birželio dieną prisėdusi liaunos drebulaitės pavėsy ant  apsamanojusio akmens, netikėtai  galėjau stebėti lapiukų žaidynes. Mieli, pūkuoti, rusvi padarėliai ėjo gaudynių, ristynių, šokinėjo viens per kitą. Pernelyg  įsilinksminę kiauksėjo plonais balseliais užmiršę visus pavojus ir visiškai nekreipdami dėmesio į mane, nors aš nuo jų buvau tik per keliolika metrų. Grįžusi lapė su kažkokiu sumaitotu paukščiu nasruose tuoj mane pastebėjo. Išleido savotiškai bjaurų garsą. Lapiukai žaibiškai puolė olon, lyg kamščiu užkimšdami skylę, bet greit praslydo ir dingo juodoj kiaurymėj. Lapė liko lauke, stebeilydama mane su grobiu nasruose. Atsikėliau ir nuėjau nenorėdama drumsti ramybės tokiai gražiai šeimynėlei.
                             Pamenu, kaip šienaudavom bajorkalnį, kokie vešlūs lipikai ten augo. Vakarėjant  apnikdavo raudonųjų sparnuotų skruzdžių spiečiai. Ne kartą esam bėgę palikę visus darbus. O pakraščiais kalnelio augo raudonųjų serbentų krūmai ir sirpino dideles, gaivias uogas. Porą krūmų perkėlėm į sodą. Deja, jiems ten netiko, užmegzdavo vos po kelias uogas, kurios ilgainiui nubyrėdavo, nespėjusios nė parausti. Gal ilgėjosi gimtųjų krūmų pavėsio?
                             Gražų saulėtą rytą žvelgiu iš 57 metų patirties kalvos į tokį pat rudens rytą, kai kiemą ką tik nubaksnojo prabėgęs debesis šaltais rudeniško lietaus lašais. Saulės spinduliai nuslydo pažliugusiu žemės paviršiumi, paliesdami papilkusias tvarto sienas, lyžteldami vis dar žalią žolę, kurią godžiai šlamštė kaimynų karvės, drebindamos varvančias kinkas, nubėgo tolyn, tolyn trumpam blykstelėdami pakelių šlapiuose krūmokšniuose, stabteldami pavienių sodybų languose, lyg smalsumo vedami žvilgtelėdavo pro apmūsijusius stiklus  vidun, norėdami įsitikinti, ar šituose aplūžusiuose namuose dar plevena žmogiškoji gyvastis, pasiruošusi žiemoti ir sulaukti pavasario, ar tai tik tuščiai aidintys, apleisti gyvenimų kiautai.
                             Tolima, mano vaikiškomis kojomis ištapenta Sukinė, jaunystės ilgesio valandomis skersai, išilgai išmaišytas bajorkalnis ir šilelis. Prisijaukinta Peštenio pušelė ir brangiais atminimų siūlais sumazgyta tėviškės koplytėlė  su didžiuliu akmeniu sodo pakrašty, su plazdančiais balandžiais palėpėj ir per supuvusias lubas skradžiai maktelėjusiu Viktoro tėvu. Visa tai irgi liko tik tuščias kiautas, po kurį blaškosi nerimstančios mano mintys. Deja, nieko negalima sugrąžinti, prikelti, pakartoti. Ir tie vaizdiniai, aidintys tuščiame praeities laike,  mirs kartu su manimi, taip kaip mirė Sukinės akivarai, vaivorynai, aitriai kvepiantys gailiai, tuometiniai jaunimo pasižaimojimai ir Reiškulio velniukas, dar lig šiol gyvas mano sąmonėje ir visur mane lydintis. Ne man palikimu dovanotas, bet pas mane sugrįžęs.