Vieniša gervė
Skrido gervė per dangų
Vieniša vieniša,
Gėrė balsą jos skardų
Rytmetinė tyla.
Neatsiliepė pievos
Ir išmirkę laukai,
Nepasakė nei vienas,
Ar toli dar namai.
Nepasakė ir upė,
Rūškanota giria,
Vien tik debesys supo,
Lėtai plaukė šalia.
Nežinojau ir aš,
Ar man šaukt, ar tylėt?
Jai manęs nesuprast,
Jai manęs negirdėt.
Širdimi, mintimi
Gerą žodį siunčiau —
Būk stipri viltimi,
Skrisk į priekį drąsiau!
………………….
Kartais tenka ir žmogui
Likt kely vienišam,
Patikėt rast rytojų
Tik likimo sparnam.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-03-19 08:40:03
Puikiai sugretinta gervės ir žmogaus kelias...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-03-19 00:24:26
Skaičiau kelis sykius. Pakerėta...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-03-18 19:02:00
Nostalgiškas ir mielas.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-03-18 12:43:17
Nuostabi elegija
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-03-18 11:53:53
liūdnai gražus