Už langų šniokščia žiemiškos dūzgės
Su sadistiškais paukščių kankinimais.
Kaip saugu pataluos atsibusti,
Kol nesi iš pastogės pats išmestas,
Kol kasdieninės plutos neatėmė,
Kolei kraujo spalvos nepatikrino,
Kol užantyje tyli gyvatė,
Kol neskrodžia dėl to, kad su ikrais,
Kol neskelbia medžioklės sezono
Ir draugai nesekioja kaip taikinio,
Kol nedrasko po vieną bozoną,
Prie gerklės kol geležtės nelaiko. 

Už langų šniokščia vėtra, nerimsta.
Išsislapstę sparnuočiai gal saugūs?
Dieve, duok atsibusti su inkstais
Be žinių, kurios laksto pagaugais,
Kai nurims siautę žiemiškos dūzgės,
Paukščių badas, žmonių beprotystė - 
Dar nenoriu šią naktį uždusti,
Iš pusnies dar svajoju išlįsti.
Betgi niekas per vėtrą negirdi
Nei per karą, kas čirpia, kas čiepsi.
Pagal tvinksnius randu spurdant širdį.
Ar bijot, ar dainuot, ar gedėti?