Sukėlusi bangas be vėjo
Tau mano siela suskambėjo.
Atsiliepė plati, beribė
Tarp mūsų tvyranti vienybė
Ir paukščiai net iš Dievo sodo,
Ir žvaigždės... tačiau man atrodo
Viena iš jų nustojo degti.
Ilgėjausi jos kiaurą naktį
Kol rytmetis vartus atvėrė,
Širdis taip godžiai Saulę gėrė
Ir meldėsi drauge su paukščiais,
Kurie į Žemę žvelgė baugščiai.
Norėjo Dievo sodan skristi
Ir niekad Žemėn nesugrįžti.
Tuomet obels žiedai pražydo,
O paukščiai žiedlapius išvydę
Pamilo jų skaistumą švelnų
Ir nutūpė ant mano delno...
Sukėlusi bangas be vėjo
Man tavo siela suskambėjo!