Ji lėtai eina gatve, ant balto veido krinta lietaus lašai. Vėjas nešioja polietileno maišelius ir, švelniai priliesdamas, kedena mergaitės plaukus.
  – Stovėsim prieš mėnulį, – jis sakė, – per pirmąją pavasario pilnatį. Ir niekas nesudrums šauksmu tos nakties. Niekas.
  Žole ridenasi plastiko butelis. Karkia varnos. Mažas berniukas tampo tėtį už rankovės:
  – Žiūrėk, tėti, žiūrėk – mergaitė raudona suknele!..
  Ji eina tolyn, šiurenantis vėjas įsirango į rankovę, mergaitė dreba. Jos lininiai plaukai plaikstosi aplink išblyškusį veidą, o akyse kaupiasi mėnesienos šviesa.
  Tąnakt jie žvelgė į kruviną mėnulį. Stovėdami ant tilto matė jo atspindžius upės vilnyse. Vai atplauks atplauks kraujo puta. Žilvinėli brangus...
  Ji iškelia rankas į dangų ir akimirką stovi atlošusi galvą. Temsta. Dar viena mėnesiena užlieja miestą. Skaudi, gniuždanti mėnesiena. Lininiai plaukai nusidažo kruvinais atšvaitais. Mergaitė sukniumba, joje nebetelpa pragaištingi nakties žodžiai, raudonomis raidėmis užrašyti ant jos riešų. Šimtais balsų sustaugia vėjas, raudodamas už baltaplaukę būtybę.
  Tą naktį juodu stovėjo ant tilto.
  – Atleisk, – ištarė jis. – Nebegaliu, tai mano likimas. Atleisk.
  Ilgesingomis žarijomis sužėrėjo vilnys. Tik akimirkai. Staiga viskas paskendo aklinoje tamsoje. Net mėnulis uždengė savo sumišusį veidą, kaltindamas save dėl tų  pragaištingų raibulių.
  – Tebūnie, – ji sako tyliai ir atsuka šviesią galvą į raudoną mėnulį. – Palaimink raibuliais jo naktis. Ten giliai. Jeigu lemta. Aš lauksiu.