Kaip tenai mano gimta upė Šventoji?
Ar dar gyvas jos sraunus
ir visada žalias vanduo?
Ar didysis Puntuko akmuo,
giliai įaugęs į žemę,
nuo laukimo sunkaus ar neskilo?
Ar aukšti ir žali ajerai kaip kardai
tebemojuoja prieš vėją ir laiką?
Kaip tenai?..
Taip seniai išbridau iš vaikystės
ir upės gimtosios...

Pavasarį nueisiu prie savo upės,
kur karklo šakelės viltingai vis supas,
pasinersiu į šaltą amžiną jos srovę
kaip nulūžusi karklo šaka.
Į žemę įsikibs naujos šaknys kaip rankos.
Ir nemirsiu.
Būsiu pilna žalio šlamėjimo,
pilna gyvenimu tikėjimo.