Rymo pušys ant smėlio kalnelio,
Sunkios šakos į žemę nusvirę,
Vėjo glostomos, visados žalios,
Puošia rūtomis šlamančią girią.
 
Jeigu prabiltų, gal pasakytų,
Kaip laiko galią man sustabdyti,
Kad rudenėliui vėlei atėjus,
Šalnai pakandus, nebenuvysti.
 
Lieknos ir grakščios stiebias į dangų,
Skambiais kamienais norisi groti,
Noris paliesti, apkabint rankom,
Dar valandėlei prie jų sustoti.
 
Pušys pušelės — eglių seselės,
Vasarą — žiemą širdį raminat,
Aukit tankynėj, aukit prie kelio,
Man dovanokit švelnų ošimą.