Ar apsilpo viltis šiaurios vėtros kai užpūtė šilumą?
Jei ir grįžo žiema, karaliaus ji dabar neilgai.
Jos lediniai šarvai nunešti nuo vandens jau sudilo,
O palom murzinom nei naudosis, nei džiaugsis kas, žais.

Kaip rakštis uodegoj, kaip išlindusi votis ant nosies
Pakankins dieną, dvi, o po to kas jos vardą minės,
Kai šilti spinduliai alei grumstą meilingai paglostys,
Kada jiems pamojuot pasistiebs gležnas daigas žolės?

Bus žiema užmiršta, kad ir kaip šiandien vėjas dar ūžia,
Kad ir merkia akis sniego kruopom užkritęs dangus.
Juk lygiadienis tuoj. Gal gana jau sėdėt susigūžus – 
 Argi  vėtroms šiaurioms sieloj viltį džiaugsmingą užpūst?