Aldulai šyrdzį kap kas peiliu pervėrė. Sėdėj išplėtus akis ir necikėj tuom, kų girdzi.
   – Nelaikys tų agzaminų, jai invalidei jų neraikės, niekur joj neis mokycis. Ko ca kišatės ne in savo raikalus, –  jau susarzinus kone rėkė dar nespėjus išsipagiroc mama. – Neperšnekėsit, aikit sau balų degyc.
  Ir cik kap trynkterėj mokytojos uždaromos durys,  Aldulė acipeikėjo. Joj sciprai suspaudė ratukus, su visu sylu išsiveržė in kiemų ir paslaido dar nepradzūvusiu miškuco takucu. Vežimuko ratai klimpo in purvynų, kliuvo už akmenų ir be paliovos braizgė: ,,Nelaisim, neraikia, nelaisim, neraikia...“ Nusvirusios šakos kabinos už rūbų, draskė ir taršė geltonus plaukus, talžė veidų, ale mergelė nesgalynėj su šakom, cik visu galiu stūmės in priekį. Ir kap buvo likis kokis cik vienas ratų pasvarymas, sustoj an stataus akmenuoto skardzo. Apmetė akim pavasarėjancus laukus, miškelį, pamatavo šlaitų ir lyg apsvaigus nugrimzdo in praeicy.
  Atrodo, per akymirkų prabėgo visas amžus. Dartės kap pacys gražausi metai buvo pralaisci invalidų internati. Prisminė, kap ilgėjos namų, kap norėjo grįžc. O pargrįžus – cik pradza buvo gerasnė. Paskum dzienos buvo vis markatnesnės ir markatnesnės. Tėvai pijokavo, namie nekūryta, rozais ir valgyc nebuvo ko. Linksmiau cik kap mokytojai ateidavo. Iš pradzų nejautė sarmatos, kad troboj apversta, betvarkė, kad pacos rūbai murzini, o paskum jau sarmacinos. Bandė skalbcis, bet padzauc cik an tvoros užmesc pajiegdavo. Rūbai išdžiūvį mažai skyrės nuok neskalbtų. Žiemų visai bėda: pamūrgdai šaltam vandenin ir prieg pečiaus. Namie vis viena ir viena. Grįžis iš mokyklos brolis išlakia in kiemų, o tu ir vėl viena. Draugių jokių neturi: arci niekas negyvena, o kas ca tau norės aic tokį kelių ir dar in miškų? Daugiausia bendravo su Rudzu. Atrodo, kad jis jų gerausia ir suprato. Aldulė nejuca prisminė savo penkioliktų gimtadienį. Tadu joj Rudzį apsikabinus cik jam išliej jų smaugiancį sielvartų:
  ,,Kap šįryt padabojau in zarkolų,
  In mani veizėj liūdnos ir skausmo pylnos akys.
  Kap pravėrau langų,
  Šyrdzį pervėrė paukšcio klyksmas.
  Ir tadu pamatiau:
  Prieg liepsnojanco klevo
  Kažko vis dar lūkuravo
 Tokis vienišas ir sulytas mano Gimtadzienis
Ir su vilcim žvelgė
In nykų ir tuščių Gyvenimo kelių...“
  ,,Kyvi, gyvi, kyvi, gyvi!..“ – nutraukė mislis pempė.
   Aldulė lyg acibudo iš sapno ir placai praplėšė  akis. Jos godzai gerė jievų baltumų, pienių geltonumų, gležnų medzų žalumų, o širdzis vis pyldės ir pyldės nenusakomo svaigulio. Pakraušėn mėlynuojančų žibuoklių jūra lyg alasu šaukė, viliojo. Mergelė suspaudė ratukus, bet ciej, insėdį in minkštų žamį, nepasdavė, cik  išstenėj: ,,Tokiai dar beraikia“. Išdavikė ašara nusrito per skruostukų. Nežinia iš kažkur aciradis Rudzis užšoko Alduliai an klupscų, laižė veidukų ir lyg suprasdamas  jos skausmų, unkštė, gailiai cypė. Mergelė glaudė savo prietelių, o jos širdukė daužės, veržės iš krūcinukės, norėj lėkc, skrisc paukštuku, bet kojos lyg uolos buvo nepajudzinamos. Aldulė niekap negalėj suprasc; ,, Kap tep gali būc, kad viena kūno dalis lyg sparnus turi, o kita akmeniu guli. Kap tep gali būc, kad jai jau šašolikci metai, o joj dar nei rozs neperbėgo per pienių pievų.  Kad nor sapni, nor menkų akymirkų, nor rozų prabėkc tuom saulėtu lauku, inmerkc kojas in čystų upeluko vandenį...“ ,,Šašolika, šašolika...“ –  šnabždėjosi lapai.  Pakalnėn gurguluojancis upelukas  mazgodamas ir skaičiuodamas akmenukus be paliovos cvyrcino: ,,Dar cik šašolika, dar cik šašolika...“ O Aldulai norėjos nesavu alasu rėkc: ,,Man grait šašolika! O aš  lyg paukščis palaužtais sparnais! Ir dartės, tėvų parėdzymu, dar ir uždaryta narvi!..“ Visokios mislys  lindo in galvelį, audrino širdukį, gerklėn kilo karštas kamuolys dusino, krūcinė atrodė pliš ir iš jos išsilaisvis širdzis ir pakils in dangų su paukščio giesmi.
  Staiga akys pagavo dangun sklandancį gandrų.  Suvirpėj mergelė visa, sciprai sciprai  prisglaudė Rudzį, paskui jį švelniai nustūmė nuog kelių, sugriebė savo kojas, katros niekadu nebuvo pajautį nei žamės vėsumos nei šiltumos, nei žolės švelnumo, nei rasos gaivumo...  kėlė jas, kratė, daužė, vertė paklusc, bet viskas buvo perniek. Ir kap viskas, viskas atrodė, kad jau buvo  prarasta, Aldulė išgirdo lakščyngalos giesmį, katroj tarsi šaukė: ,,Aldul, Aldul, palauk, palauk, klausyk, klausyk, svajok, svajok, – cik nepasduok...“  Tadu mergelė drūtai nustvėrė ratus, staigiai juos pasuko, ir su neapsakomu galiu išmetė  rankas lyg skrydzu ... ir vakarėjancų pavasaro cylų perplėšė skausmas ir nevilcis... o gal jaunystės jėga ir vilcis...