Jaučiau,
kaip upė
visai šalia laukė,
kol eis numest baltus šarvus,
o aš,
padėjęs koją ant asfalto,
stebėjau abejingai
mirštančias minutes.
Išskyrė mus
metų barikados,
bet laiko ratas
stabtelėjo trumpam,
lemtis atrado laiko spragą,
ir vėl šalia
atsiradai tu.
Į mane pažvelgė
tos pačios akys
ir palietė šiluma iš jų,
žodžiai skynėsi
į tavo širdį kelią,
ir gera buvo
mums kartu.