Tai, kas buvo brangu – jau nusinešė rėkiantys paukščiai,
Sako man – tai likimo pilkoji ranka,
O širdy tuštuma – ar grąžint sugebėsiu tą aukštį,
Ar pakilt dar norėsiu, įkūnyt save vitraže?
Tai, kas būtina buvo – atrodė tik priedas prie žodžio,
Tai, kas tikra – sudužo stiklais ir ištirpo melsvam vandeny.
Aš pati sau tada miglomis apsisiautus atrodžiau,
Pabudau taip staiga, bet kodėl gi ir vėl per vėlai?
Ar galėsiu dabar sugrąžinti svaiginantį aukštį
Ir prie kvepiančios žemės priglust surambėjusiu skruostu savu?
Ar pabudus dar gyvastį lanksčią prikelsiu –
Nenutolsiu migloj nuo viliojančių upės krantų?
Dar pamosiu išskridusiems pranašo paukščiams,
Palydėsiu dar krovinį brangų žvilgsniu,
Gal širdy tuštuma prisipildys nors priekaištu graudžiai,
Kad dar sykį galėčiau prikelti iš miego save...