Pavasarėjant vaizdas kitas —
kasdien aukščiau saulutė ritas,
varvekliai  dar tįso nuo stogų,
bet žiema jau traukias iš laukų.

Žemė meta sniego rūbą
nuo įšalnėjusių pečių.
Upeliai alma, skuba...
Gamta jau bunda iš tiesų.

O kaip įsimenančiai kvapnūs
pirmi pavasario žiedai?
Pamiškė, antai, žibutėm
sužvilgo nuostabiai melsvai.

Gamta atbudus šaukia
toliau nuo gatvių, nuo namų.
Taip stovėtum ties palauke —
sieloje gi šventiška, ramu...