Skrenda Vilniuje Vytis virš bokštų aukštų,
Jį neša pavasario vėjas.
Žvelgi... ir taip norisi skristi kartu,
Tautos kalaviją pakėlus.
 
Gal net ne dangum — per amžius jis skrenda,
Per iškilią istorijos knygą,
Kur lietuvis joje savo garbę suranda,
Kai didvyriškai gynė Tėvynę.
 
Skrenda Vytis raudonam šilke tarsi kraujas,
Karo liepsną žemėj iškentęs,
Kai vyras prie vyro už Lietuvą kaunas,
Kad šiandien joje tu gyventum.
 
Žvelgia žmonės į Vytį, tūkstančiai žvelgia,
Ir jaučiu — širdyse jie prisiekia
Saugot protėvių žemę, saulėtą dangų,
Vaikams ir vaikaičiams ateitį šviesią.