Pavasare saula pažadina bite,
ant obelos šakos švilpauj vė špoks.
Virš lauka arima, pažliuguse lada
čirpauj giesmialą pilks vituriuks.

Akialos žibuoklų pamiškėj spoksa,
spindulius gauda ruge da daigs.
Stoviu ant tilta, mintys parpuol vė:
ne iš naivuma, iš Žiemgalos.

Kur nė če jau nama, anei takele,
sodna iškirta, nebė koželkos...
Nulankiu galvo – parsižagnoju –
danguj sesiala, mėnuls i man brols.