Liaunos pušys sušokę ant šlaito,
Vėjo draikomas garbanas taiso.
Senas ežeras plakas į krantą,
Auksu žėrinčią paslaptį slepia.
Kuždas meldai draugėn susibėgę,
Tik lelijos sūpuojamos miega.
Kurkia varlės, žiogas užgroja,
Netikėtai žuvis suplasnoja.
Ir pažadina ančių pulkelį.
Tos klegėdamos sujaukia tylą.
Gulbių porą, kaklais susipynusią,
Išvilioja iš meilės guolio.
Mėnuo, dangų žvaigždėm padabinęs,
Sužavėtas karališko šokio,
Prie jaukaus debesies prisišliejęs,
Dar ilgai su ežeru šneka.