Mano amžinatelsį bobulė sakydavo:
  – Nešnekėkim apie svecimus, rokuokimės cik apie savus.                                                              
  Tai aš ir noru  grynų praudų paporyc apie savo mokytojus. O jiej tai labai čudni, navatni. Sako:
  – Šnekėkit mokyklon bendrini kalbu.
  – Nu gerai,– sucinkam,– jei bendrini, tai bendrini.
  Tai dartės, kap mūs ko paklausia, tai mes ir atsakom bendrai, visi rozu. Tai ciej ko tai nepatenkyci, pyksta:
   – Su jumis susišnekėc nemožna! Apstokit rėkc kap koki beprocai.
  Pas mus mokyklon dzidzausia problema – vaikai. Trūksta jų ir trūksta, nor tu kų. Direktorė vis suka galvų, iš kur ca jų paimc. Betgi vaikas tau ne baravykas, nenuaisi miški, neprisrausi. Mumi seniai aišku: tų vaikų mūs kraštan nėra ir nebus, ba dartės visi dzūkeliai pasnešį an tų turtų. Tai vos cik kokia uogelė užsimezga, ar lepeškutė išlanda, tai lakia visi miškan, dar saulalai netekėjus, ir, cik jai nuslaidus, su pilnais kašikais vos kojas parvelka namo. Nu, o žiemų, tai miekci visi kap užmušči.Tai ko norėc? Tai iš kur ca ciej vaikai bus? Jei žmonės ir pavalgyc neturi kadu!
  Mūs litonistė tai gerokai priplaukus. Anųdzien skaitėm apie kokių tai katį, katrų nušovė tį kokis vaikas. Nu, tai mokytoja cakavinas: 
   – Kodė buvo laimyngas šūvis?
  Aš cik strykc ir išpyškinau:
  – Ca ir durniu aišku, ba berniokas iš pyrmo rozo pataikė. 
  Tai ar  jai ciko? 
  – Ieškok potekstės. Ieškok, kas paslėpta po tekstu.
  Tai aš ir po knygu daboju, ir po suolu, bet niekur nieko nėr. Aš jai ir išdrožau in akis:
  – Jūs toj potekstė kap pirzius vandenin pradzingo – niekur jos nerandu!
  Vaikai ko tai pradėj kvatocis, o toj stovi kap liežuvį prarijus, cik akim žaibuoja. Namie paporinau viskų tėvuliui, tai ir tas netrivoj juoku, dzyvinos:,,Ot, navatnumas žmonių!“
  Istorikas ir geografas tai  pas mus vienas mokytojas. Šitas irgi lyg šlapiu maišu tranktas. Per istorijų postringavo, kad Lietuva labai dzidzulė. O per geografijų jau jam joj telpa an delno. Nu jau aš nedatrivojau:
   – Nu, tai kap ca dar yra? Nepudrykit mumi smegenų. Apsimislykit vienųroz ir ca mūs nebalamūcikit!
  Tai stovėj, kap iš medzo išdribis, ir jau buvo tokis nepatenkytas, tokis necakavas.Cik galvu palingavo, ba nežinoj, kų razumno pasakyc.
  O matematikė – tai baisi šyršė. Sako:
   – Mokysimės šandien traukc šaknį.
  Aš cik nuskvatojau: būta ko ca nemokėc. Prilėkiau prieg lango, cupau vazoni augancų gėlį, vienu ypu išlupau tokių buinių šaknį ir drėbiau su visom žamėm jai an stalo.Tai jau kas man buvo, tai gerau neklauskit!
  Chemikė rozų an lantos užkeverzoj kažkokius kryngelius ir tardo mani:
   – Kieno ca formulė?
   – Cikrai, cikrai žinojau. Cik an galo liežuvio sukas...
   –Tai spjauk graicau, ba ca siera, liežuvį sugrauš!
  Aš ir spjoviau, ba kap mokytojos neklausyc. Tai toj kap insiuto, kap pradėj žoc, tai aš vos spėjau  kudašų išnešc. Liepė man tėvulį atsivesc. Ale tėvulis cik ranku numoj: dzyluosiu aš matai dėl menkniekių. Aš gi pats liepiau mokytojų klausyc, o kad jiej baikas kraca, tai kas kaltas? 
  Nu, dartės mūs būralio vadovė.
  Anųdzien sėdzu skaicyklon, feisbūki blūdzinėju.Užsitįsė ir jį ty. Pervėrė cik mani aralio akim ir priskabino kap arkė: 
  – Aik namo, ba lauki šųla ir sniegci. Ar tu šųdzien cik su tokiu apavu atajus?
  – Nu, tep. Sportas gi buvo. 
  – Kiba razumo jau visai netekai?!  Nedzyluok, aik  namo, ba šitep pusto. Girdėjai, kų šneka. Vienas aidamas sniegi čeverykų pametė ir kojas nušalo. Kitas ausis, nosį... O tu kepurį, šalikų ar turi? Pirsčinių ar nepamiršai? Ir kap pradėj tardzyc kap gespapas, kap pradėj kabinėcic. Sako duosiu čebatus ir šalikų.
  – Aikit! – sakau.– Nejuokykit svieto!
  Nespėjau dar gerai išsižoc, o toj metė piršcines ir šalikų ir išlėkė kap uodegon inkirpta. Susrinkau jos ,,dovanas“ ir moviau graicau, ba mislinu dar kokius nušleivotus kantaplius atneš! Su juoj daug netrukc!
  Parlėkiau namo suragojus, ale gyva. Šo to inmetiau in skilvį, inlindau po kaldru. Nė nepajautiau, kap usnaudiau. Sušokau cik pirmų valandų nakciec. Mislinu, reikia paskambyc ir padėkavoc jai, ba kų  jau kų, o mano ausis jos šalikas išratavoj. Skambinu, skambinu, gal cik iš kokio dešimto rozo aciliepė.
  – Nu,– sakau,– miegat?
   – Miegojau, kol tu neprikėlai.
   – Tai labas vakaras. Kų darot? Kaip gyvenat?..
   – Aik drunc! Aš ca su tavim nesbovysiu! – užrėkė ir išjungė teleponų.
  Tai kas dar ca jai pasdarė? Nesupratau! Aš cik norėjau pasišnekėc. Zvaninu, zvaninu – neatsako ir baigta. Palauk šį, mislinu, parašysiu tau: ,,Grįžau namo gyva, ceverykų nepametiau, ausų nenušalau, galit nesnervuoc ir aic miegoc.“ Išsiuntiau gal dešimc rozų. Bet toj nei atrašė, nei padėkavoj.Tai kap ca išaina? Tai iš ko ca mokycis mandagumo? Nedovanai tėvukas sako:
   – Ko ciej mokytojai jus mokyklon mokina?
  Tėvulį dažnai in mokyklų kviecas, ale jis neina.
   – Ko aš ty nematiau. Tavo mokytojus kap nuluptus pažįstu. Dzyluosiu ca dar aš. Kitus metus laisim tavi in gimnazijų, gal ty mokytojai kytrasni, razumnesni.