Buvai mūsų širdyse,
skambi Nepriklausomybės diena,
slapsteisi šešėliuose, naktyse —
niekada nebuvai viena.
 
Protėvių dvasia juos vedė,
išsaugoti Tėvynę ateities kartoms,
tarsi palaistyti tūkstantmetį medį,
neteikiantį pavėsio
            džiūstant šakoms.
 
Šakos – mūsų širdys,
nualintos audrų, netiesos,
jų dūžių aidas dar girdisi,
užaugusių nežinioje,
             nematant šviesos.
 
Dūžių aidas kaskart silpsta,
užgimsta nauja kartų dvasia,
užšalusių širdžių ledas tirpsta —
dar vis tikima ateitim šviesia.
 
Tikime, suklestės Tėvynė,
neviltis išnyks
              kaip migla naktyje,
kas tavo žemę mynė,
tikime, nekartos ateityje.
 
Tikėjimas, viltis — skambūs žodžiai,
tačiau kada virs tikrove,
kada ramybę suteiksime širdžiai,
kada neplauksime nepalankia srove?
 
Srovė mus dar neša į bedugnę,
kapstėmės, jog išliktume gyvi,
praėję audras, vandenį ir ugnį,
tikim, pagaliau tapsime savimi.

              2003 m.