Lyg sendaikčių turguj perku ir parduodu
Save, savo artimą, brolį ar sesę.
Renku į stiklinę po lašą aš nuodą,
Tuoj bus lig kraštų – vienu mauku išgersiu.
 
Ir šliaušiu tada lyg barškuolė gyvatė,
Kuri kas pavasarį numeta odą.
O tie, kas gyvatės tokios dar nematę,
Tikrai nežinos, kaip šis šliužas atrodo.
 
Ir jie neturės jokių priešnuodžių, vaistų –
Numirs (tegul dvasiškai...) šliužui įgėlus.
Atgims tokie pat – pažadai jų nesaistys,
Vers odą, jei reikia, parduos neištvėrę,
Kai kainą pasiūlys didesnę nei rinkos...
 
Gyvenimas – turgus: mes perkam, parduodam,
Išmainom, užstatom, įkeičiam...
....................................................................

Vėl rinkos
Po lašą stiklinėn gyvatiškas nuodas.