Nudundėjo, nupoškėjo Pirmasis pasaulinis karas. Onutei ėjo septinti, kai jų sodybą apleido paskutinis kareivis. Supleškinti triobesiai, nepasėti javai, išgrobstyti galvijai nieko gero nežadė. Labjau už viską žmonės bijosi bado i  šiltinės. Ištisi kiemai išmirę, nėra kam nė paliegėlių prižiūrėt, nė mirusių palaidot. Liga pasiglemžia i jauniausįjį Onelės broluką Martyną. Suserga i mergaičiukė, ale da kapstos. Nuskusta galva, perkarus po aslą šliaužioja, atsistot nepajiegdama.
           Pamaži žmonės atkunta. An mašinos jau bulvių puodas garuoja, nosį kutena ruginės duonos riekė. Valia i girio pamalkaut, pasigrybaut.Gerai užderėję linai aliejaus, drobių rietimus pakiša. Anot sodiečių, i in pilvą, i  an pilvo. Tiktai pinigai visus iš proto varo. Tai rubliai, tai markės, tai vė rubliai, da i nupigytų kerenkų kyštelėta. Pasiutpolkė, tikra pinigų pasiutpolkė. Kitoniškai nepavadysi.
          Žiema pasitaikė žvarbi, snieguota. Per patį viduržiemį nuošaliausiai gyvenančiam ūkinykui atė telegrama. Pačtinykas ilgai suka galvą, kap greičiau žinią pristatytie. O čia po langais Mitkų Onė šmirinėja.
          — Oniuke, a Pagirių Rapolui telegramą nuneštumei? Gerai užmokėsu, —  stabdo žmogus pro šalį striksinčią mažulę.
           — Toloka, dėde, tėtuks bars, kad nepasiklausus išbėgau.
           — Nebijok, tėvui pranešu, nieko nesakys, — mirktelna viena akim gudročius, pilną saują kerenkų atkišdams.
          Mergiščiai net akys an kaktos iššoka. Šitokios galybės pinigų ji da nebuvo mačius, todė i klampoja per pusnynus, vis pakratydama galą pirštinės, kur geradėjas Kostantas užmokestį sugrūdo.
           Kai keliaunykė paklibina šimtamargio durių klemką, tamsa jau už nugaros graibos. Šeiminykė net aikteli, snieguotą vaiką prieš save išvydus.
           — Ma už tai užmokė! – vyptelna pasiuntinukė moteriškei, išpampusią pirštinę atkišdama.
          Toji, nieko nesakius, liepia bernui kuo greičiau arklį kinkytie, mergučę namo vežtie.
           Šlajos pasišokėdamos šliuožia per sniegynus, kumelaitė lig papilvės nyra in pusnį. Vyriškis niukina šniokštuojantį gyvulį, burnoja visus, iš jo striuką  poilsio valandukę paglemžusius. O mergytė, šiltom skarom aptūlota, patenkyta mislina, ką už gautus pinigus nusipirks. Anądien krautuvė labai gražią skarukę patėmyjo. Ot, pavydės draugės bažnyčio an galvos pamačiusios. I saldainės būt ne pro šalį. Mažu viskam užteks?!
           Iš ryto Onutė skuodžia in kromelį,. Atsargiai išsitraukus pinigus, pasirinktų grožybių prašo.
           — Mergužėle,  a su protu susipykai ?! Už nurašytus popiergalius visą kromą nupirkt užsimanei. Pučkelės sierčikų už juos negausi. Ilgam įsimyk: visa krūva šitų popierų šiandie jau tuščia vieta.
           Iš kur mazgei žinot, kad perversmų i revoliucijų laikais visokie pinigai kap jaunas mėnulis čia švystelna, čia jau išmest juos reikia.
           Kai apie pasprukusią laimę dukrelė proverksmais prasitaria mamai, toji kinkuodama galvą atsidūsta: ,,Kerenkos dabartės nė šnypštuko nevertos. Koktu tiktai, kad i mūsų kaime jau apgavikai pradė dygtie",
           Šnekos šnekom, o nepasisekęs uždarbys jau gailiom ašarukėm pasrūva. Ramyk tada vaiką neraminęs, glostyk neglostęs, nesvarbu, kas jį  nuskriaudė, – skaudulys pirmo vieto,  i gana.