Pargrįžau aš in tėviškį
Per dzirvonuojancų dzūkiškų šnektų.
Aidama vis rinkau pasmetusius žodzus.
Parsinešau pylnų sterblį,
Pabėrau prieš tėvulį ir sakau:
– Tai kokia ca mūs šnekta?!
Padaboj tėvulis,  pavartė, pasklausė,
Pasmokavoj, pamislino ir pradėj poryc:
– Gimtoji šnekta – tai dzidzis turtelis:
Brangi kap tėvų žamelė,
Logadna kap saulalė,
Skalsi kap duonelė,
Skambi kap giesmelė,
Liuosa kap vėjelis,
Saldzi kap miegelis,
Gležna kap kvietkelis...
Tai dartės aš ir ainu per svietų,
Klausaus kap ciksi ir dziksi,
Ir vis ranku išsibarscusius žodzus.
(Ba kap tokį turtų išmėcyc!)      
Dedu kiekvienam suciktam
In lūpas ir in šyrdzį, –
Ba kap kitap atgaivyc
Vystancų tarmiškų šnektų?..
Ba griekas nesrūpyc ir nesdalyc
Tokiu brangiu turtu!