Jei „gyvenimas – teatras, kuriame kiekvienas iš mūsų – aktorius“, tai nėra kam ir ploti:)
Pasižiūri iš šalies ir vėl gyveni.
Perskaičius visumą, panašu, kad tarp eilučių į gyvenimą žiūrima kaip į iliuziją, net ir gamtos ramybė buria… pasaką.
Kita vertus, kiekvienas trupinėlis įžvalgos – labai gyvas būties atspindys. Labiausiai patiko nenuginčijamas trečiasis ir romantiškasis ketvirtas.
(Štai manoji versija, kuri, aišku, nuo autoriaus minčių gali būti nutolusi nesugretinamai.)
Reginį publikai pavadinčiau gyvenimu, todėl aplodismentai – supratimas. Ar gali jis būti? Geras klausimas. Turbūt negali, nes bet kurį veiksmą kiekvienas mato savo akimis, pagal savo išgales. Kaip ir kūrinį. Koks geras atlikėjas bebūtų, bendro, objektyvaus vertinimo nėra.
Ir neklausk, kur kartais iškeliauja šypsenos ir džiugesys. Negali būti visąlaik tik linksma, negali. Publika nekantri, ji nori veiksmo, bet atlikėjas… Būna pertraukos.
Žiūrovai, šviesoms atsimerkiant jau salėje, ima grįžti į gyvenimą. O reginys įtraukė. Taip nebūtų nutikę, jei tas, kuris buvo visiems prieš akis, rampos šviesoje, nebūtų ir ten gyvenęs, atsidavęs visas. Ir gal tai reiškia, kad tai nebuvo vaidyba. Gal jam viskas buvo tikra?
Ir pagaliau ramybė. Visiems. Pasakos ar tikrovės, kaip ir žiūrint spektaklį ar filmą, kiekvienam tenka tiek, kiek sugeba panešti.
Paskutinis gabaliukas deda šuolį nuo žiūrovų ložės, bet ką gali žinoti, gal tai visada buvo kartu, giliai, tik dabar aiškiausiai prisiminei.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2014-03-17 18:31:47
Trečiuoju sugrąžintas gyveniman, ketvirtuoju panardinamas į romantišką svaigulį,
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-03-10 09:55:38
Jei „gyvenimas – teatras, kuriame kiekvienas iš mūsų – aktorius“, tai nėra kam ir ploti:)
Pasižiūri iš šalies ir vėl gyveni.
Perskaičius visumą, panašu, kad tarp eilučių į gyvenimą žiūrima kaip į iliuziją, net ir gamtos ramybė buria… pasaką.
Kita vertus, kiekvienas trupinėlis įžvalgos – labai gyvas būties atspindys. Labiausiai patiko nenuginčijamas trečiasis ir romantiškasis ketvirtas.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-03-10 09:41:26
Trečias geriausias: kokie bebūtų regimybės kerai, bet jie išsisklaido.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-03-09 20:02:11
Aš irgi už trečią!
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-09 19:55:38
(Štai manoji versija, kuri, aišku, nuo autoriaus minčių gali būti nutolusi nesugretinamai.)
Reginį publikai pavadinčiau gyvenimu, todėl aplodismentai – supratimas. Ar gali jis būti? Geras klausimas. Turbūt negali, nes bet kurį veiksmą kiekvienas mato savo akimis, pagal savo išgales. Kaip ir kūrinį. Koks geras atlikėjas bebūtų, bendro, objektyvaus vertinimo nėra.
Ir neklausk, kur kartais iškeliauja šypsenos ir džiugesys. Negali būti visąlaik tik linksma, negali. Publika nekantri, ji nori veiksmo, bet atlikėjas… Būna pertraukos.
Žiūrovai, šviesoms atsimerkiant jau salėje, ima grįžti į gyvenimą. O reginys įtraukė. Taip nebūtų nutikę, jei tas, kuris buvo visiems prieš akis, rampos šviesoje, nebūtų ir ten gyvenęs, atsidavęs visas. Ir gal tai reiškia, kad tai nebuvo vaidyba. Gal jam viskas buvo tikra?
Ir pagaliau ramybė. Visiems. Pasakos ar tikrovės, kaip ir žiūrint spektaklį ar filmą, kiekvienam tenka tiek, kiek sugeba panešti.
Paskutinis gabaliukas deda šuolį nuo žiūrovų ložės, bet ką gali žinoti, gal tai visada buvo kartu, giliai, tik dabar aiškiausiai prisiminei.