Nutyla garsas, atslenka vėjas,
Lašai pabyra ant akmenų.
Ji nepastebima, ji tik šešėlis
Tarp giūvančių sienų senų.

Niekas negirdi jos žingsnių garso,
Kai ji žengia ten, kur tu gyvenai.
Kai kas matė, kaip ji duris varsto,
Nors iš vilos nieko neliko seniai.

Ar ji ten ateina? Ne, ji ten būna,
Vaikšto po giūvantį pastatą nuolatos.
Pamatęs mėnulio šviesoj jos kūną,
Būsi priklokštas šios moters baltos.

Vieni išvykę, kiti – išmirę,
Tik ji ten vis dar vaikšto viena.
Vėjy siūbuoja šalis kašmyro –
Tai ji jį paliko, kai užgeso diena.