Žirginėliai pavasarį neša
Ant lazdyno ir alksnio šakų,
Pirmą žemės atbudusį lašą
Vos pradžiūvusiu miško keliu.
 
Net ir pušys su eglėm nušvito —
Bus su vėju kalbėtis linksmiau,
Kai atlėks po nakties žadint rytą,
Kad saulužę pakeltų aukščiau.
 
Na ir kas, jeigu aš nesuprasiu,
Ką šnabždės jie virš mano galvos,
Tik vėliau, gal eilėrašty rasiu,
Tartą žodį tyliausios kalbos.
 
Žirginėliai pavasarį neša,
Lauktą žinią visiems skelbdami,
Kad išsaugoję pumpurą mažą,
Sužaliuos greitai medžiai visi.