Akimis nulydėjau sugrįžtantį 
Girgsintį trikampį
Virš pašiurpusių smilgom pernykštėm
Kalvotų laukų
Ir spėliojau, jėgų kiek neteko,
Nepriteklių vargšai klajūnai kiek iškentė,
Kaip jie veržėsi grįžt
Ir svetur, kaip jiems buvo ilgu.
Nugirgsėjo ir dingo
Kažkur horizonte miglojančiam,
Bet sujudo širdis
Tarsi gavusi būtų sparnus.
Įstriži spinduliai
Pjaustė debesis poretėm properšom
Ir mačiau jau dabar 
Ne pašiurpusius smilgom laukus – 
Svaigią erdvę būties,
Stebuklingą grožybę šio krašto.
Įsitempęs raumuo 
Kėlė sielą aukštyn į dausas.
Tai iš kojų šaknis
Pilką žvyrą ant kelio prakrapštė
Tarsi čia ir dabar
Lobių lobį pavyko iškast.
Parėjau į namus
Nevalingai niūniuodama dainą
Gal miglotiems laukams, 
Gal parnešusioms džiaugsmą žąsims.
Greitai baigias diena,
Net gyvenimas greitai praeina,
Bet Tėvynės traukos
Net varge negaliu išsiimt,
Nei parduot, nei išduot – 
Kraujo šaknys giliai po velėna.
Aš – ne plunksna marga,
Šiaurūs vėjai tolyn nenupūs.
Dar minėsiu ilgai
Šią ankstyvo pavasario dieną,
Kada pulkas žąsų 
Mokė vertinti savo namus.
Iš sėslumo žmogaus,
Doro darbo užgimsta gėrybės
Ir lesyklų nėra
Kaip ir čia tolimiausiuos pasaulio kraštuos.
Pasimelsiu už tuos,
Kas šaknis nusitraukę išskrido – 
Gal sugrįžti jėgų kaip ir proto
Dievulis jiems duos.