Tie išdykę karšti spinduliai
Sagsto pašalo ankštą korsetą,
Suviliota dirva
Gosliai praskleidžia drėgnas vagas,
Ir gyvybė visa
Vos ne mirksniu pradėjus judėti
Skuba šokti, giedot — 
Ne tik urgzti, draskytis ir kąst.
Po kiekvienu lapu — 
Suraukšlėtu, sausu, nes pernykščiu —
Kažkieno patalai  
Ar lizdelis, urvelis jaukus.
Kaip norėčiau ir aš 
Savo praeitį pilką pradygti,
Gal kas nors kibirkšties
Išsiilgęs priglus ir įpūs
Po gruoblėta žieve
Užsislėpusią dilgsinčią aistrą,
Nes pavasarių daug
Rodė vietą, kur tvaska širdis,
Nes kaip niekad sunki
Tyluma ir vienatvinė laisvė,
Kai užgiedi silpnai,
Jau nė pats tos giesmės negirdi.
Bet karšti spinduliai
Po skranda jau sulos neatranda.  
Lyg pernykščiam lape
Per šį erzelį vis dar tylu.
Ak, dabar suprantu,
Kad suvytusiom virpančiom rankom
Nepagaut kibirkšties — 
Šis pavasaris mano vaikų.
Bet jaučiuosi gyva
Per jų gyslomis almantį kraują,
Jų svajas ir sapnus,
Jų brinkimą išeit už savęs.
Dievaži, kaip šaunu,
Kad pavasaris vėl karaliauja,
Ir visi, kas gyvi,
Ankštą kiautą šalin nusimes.