Mano didelis vaike, žinok,
Nebijau nebūties,
Tik bijau tavo sukrėsto žvilgsnio,
Tavo buko tylėjimo,
Pykčio bejėgio išskrosto.
Visada su kalte
Kažkokiais nedavimais, davimais,
Per greitu išėjimo kasdieniško tempo greičiu —
Lyg dar būčiau tokia, kiek buity užmirštoj reikalinga,
Lyg dar stengčiausi dėtis mažytės pilies vaiduokliu.
Mano mylimas „aš“ —
Gera just tavo rūpestį paiką.
Nes žinau, kad kalbėti mes dar turim abi apie ką.