Nemalonu netgi rašyti, bet vieną vakarą man, draugų pravardžiuojamam Kaščėjumi (matyt, dėl ne itin raumeningo stoto), grįžtant iš pasimatymo su ne kažkiek patrauklia devyniasdešimtmete nepažįstami vaikėzai tarpuvartėje netyčia panosėje išmaišė visus barščius, kojos spyriu sulaužė krūtinkaulio ašaką, šonkauliu pas normaliai išvystytą žmogų vadinamą, bei pavadino „senpirda“, kas itin įžeidė garbę ir orumą. Tiesa, jei garbės dar iš jaunystės laikų likęs geras gabalas, tai orumu pasigirti nelabai galiu – po traumos tas orumas buvo paduodamas nosin per iš deguonies baliono atvestą šlangutę. Medicinos terminologijoje yra vadinama dirbtine plaučių ventiliacija. Taigi mane gerokai visą savaitę ventiliavus, pagaliau prasivėrė ir akys, kurių apžvalgos ratui gerokai trukdė aplink jų orbitas atsiradę mėlynos spalvos patinimai. Šalia svarsčiais apkarstytos lovos išvydau sėdintį žaliakepurį, tarsi abejojusį: akis aš atmerksiu ar padėsiu šaukštą? Kad jau atsigavau, jis iškart apipylė mano protui pusiau suvokiamais klausimais, kurių limitas vis dar tebemerdinčioms smegenims buvo aiškiai perviršytas. Teko iš naujo pasinerti letargijon.
   Kai dar po savaitės vėl išvydau pasaulį, pirmiausia pastebėjau nebe tą atokiau sėdintį kepurėtąjį, bet panosėj pakištą šaukštą su koše. Matyt, mityba per „lašinius“ (ar lašines) gerokai spėjo įkyrėti, nes mano sukąstą stalo įrankį slaugytoja vos iš burnos ištraukė, suėmusi jį abiem rankom bei į pasmakrį įsirėžusi savo aukštakulniu. „Inventoriaus nė už ką neatiduosiu!“ – pareiškė jauna mergina, leisdama suprasti, jog už prarastą turtą bus atskaičiuota iš jos atlyginimo. Vis dėlto sulig paskutiniu kąsniu šaukštą iš keršto nurijau, tačiau netrukus labai pasigailėjau, išvydęs iš procedūrinio vėl grįžusią raudonkryžę su kibirine klizma. Tad neužilgo šaukštą buvau priverstas sugrąžinti ir, deja, su taip skaniai sumontuota koše.
   Tada iniciatyvą perėmė dvi savaites prie mano kūno nuobodžiavęs pareigūnas, savo neapsakoma erudicija pasiūlęs sukurti kažkokį tokį „fotorobotą“. Pasiunčiau jį velniop, pareiškęs, jog esu joks ne konstruktorius ir tiek „foto“, tiek „kino“ robotus konstruoti kategoriškai atsisakau. Gana greit supratau, jog man tereiks tik nupasakoti pagrindinio užpuoliko išvaizdą ir jo fizionomiją atkurti atsinešto kompiuterio vaizduoklyje. Pastarasis žodis man sukėlė rimtų įtarimų, ar tik nebus tas policininkas koks “oborotenis”, jei jau toks įtartinas jojo leksikonas? Todėl pasistengiau jam iš dalių surinkti mano bokserio žavingą snukelį. Lai žinos, žaltys, kaip kitus kvailiais laikyti! Matyt, atvaizdas išėjo nelabai fotogeniškas, nes pareigūnas, sušukęs „Dieve, visiškas glucharius!“, tarsi koks už galvos susiėmęs pusprotis, vos išvydęs mano – kaip kokio Pablo Pikaso – „šedevrą“, išskuodė pro uždarytas palatos duris – priedo su visom jas laikiusiom „šliangom” – ir daugiau ligoninėje nebepasirodė.
   Bet atsakymą iš policijos paštu vis dėlto gavau! Jame juodu ant balto išdėstyta, jog „pagal esamą fotorobotą policijos kartotekoje asmenų tokiu itin plaukuotu veidu nerasta, o ir pirštų antspaudų, deja, neužfiksuota. Kriminalinio dosjė irgi nerasta, nors veidas, anot kriminalistų psichologo, atitinka visus kruvino maniako parametrus. Dėl viso pikto paskelbta paieška interpole, bet vilčių aptikti nusikaltėlį nėra daug. Nebent jei jis kirstų Europos Sąjungos sieną“.
   „Taip aš ir maniau, – pasiguodžiau savo kaimynui. – Ir kaip tokia teisėtvarka galima pasitikėti?! Eime, verčiau kauliukais kieme keturiese padominuosim.“


Voldemaras Zacharka