Metas, kai trimitai, pučiami tirpstančio slogulio, tyli...
Iš širdies gelmių versme kylančia plyšta,
Sujaukdamas džiugesį su liūdesiu, viltimi pina.
Šakose pumpurus apjuosdamas laukimu,
Vualiu, slepiančiu žiedų nekaltybę...
Metas lietaus laše savo gyvastį pamatyti,
Purslais nerti gyvenimo upėn — mylėti...