Kuo Jums įsimintina pati pirmoji?
Ne vieno žmogaus gyvenime ir tos vienos dienos, 1990-ųjų metų Kovo 11-osios, turėtų būti labai daug, nes tiek joje yra istorinės prasmės, gražiausių lietuvių tautos jausmų proveržio, kada, atrodo, jautėme, lyg pats Dangus laimina mus. Tik Kovo 11-oji man jokiu būdu nenustelbia to ilgo, beveik dvejų metų Sąjūdžio darbų kelio, jame sutiktų bendražygių. Praeitais metais gražiai paminėjome Sąjūdžio 25-metį, o šiais metais, tiesa, labai tylomis, tik moksline konferencija Vilniuje, Žemdirbių Sąjūdžio 25-metį. Atmintyje liko dešimtys ir dešimtys  kelionių, susitikimų su kaimo žmonėmis, žemdirbiais, žemės ūkio mokslo šviesuomene. Tad visados, prisimenant Kovo 11-ąją, prisimenu to laiko visą Lietuvą, jos žmones, kurie padarė viską, kad Žemdirbių Sąjūdžio idėjos laimėtų. Visados juos prisimenu su dideliu dėkingumu, kad tada mumis tikėjo ir pasitikėjo. Manau, kad ir dabar tokio pasitikėjimo gali pavydėti ne vienas politikas ar vykdomosios valdžios atstovas.  
 
Kaip metams bėgant, Jūsų nuomone, keičiasi jos minėjimas?
Labai gražu, kai Kovo 11-ąją mini visa Lietuva, visi miestai ir miesteliai, mokyklose ir kultūros centruose, kuriuose kartais, atrodo, kad net šventiškiau ir šilčiau negu pačiame Vilniuje. Labai miela žiūrėti į jaunimo surengtus koncertus, eitynes su šimtais trispalvių vėliavų ir vienu brangiausiu žodžiu lūpose – Lietuva!
Gerai, kai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos šventė įgauna naujas spalvas, naujas formas, tik svarbu, kad nebūtų prarasta, iškreipta jos prasmė, pati šventė nebūtų išnaudojama siauriems partijų reklaminiams tikslams.
 
Ar pakankamai nuoširdi ir šilta ši šventė?
Labai nesinori kalbėti apie tas nuosėdas, kurios kartais nugula ant širdies ir imi abejoti, ar tikrai neatmestinai buvo parašyti tie ar kiti scenarijai. Labai miela klausyti kai kalba mūsų jaunimo, dvasininkijos atstovai, žmonės, kuriuos Kovo 11-oji ženklino amžinu meilės ir ištikimybės Lietuvai ženklu. Tik muistausi, kai iš Seimo tribūnos ar nuo kokio balkono pradedamos suvedinėti politinės sąskaitos, ką nors smerkti ir priekaištauti. Man labai negražu, kai iš viso pasaulio prisikviečiame garbingų svečių ir jų akivaizdoje pradedame kelti savo negeroves, „skalbti“ politinius oponentus. Visados galvoju, kad tiems reikalams geriau tiktų įvairios konferencijos, tautos susirinkimai, atskirų profesijų žmonių suvažiavimai. Tikrai, nuoširdumo ir šilumos oficialiuose renginiuose kartais labai trūksta, o taip neturėtų būti. Turėtų būti daugiau gėlių, daugiau mūsų trispalvių vėliavų, skambių lietuviškų dainų, trankių šokių ir meilės žmogui, tautai, valstybei.
 
Kaip pats asmeniškai paprastai ją švenčiate?
Gerokai dar prieš Kovo 11-ąją tenka lankytis ne vienoje Kauno rajono mokykloje, kultūros centre, tikrai šventiškuose savojo Raudondvario renginiuose,
Kauno Sąjūdžio organizuojamose priemonėse, pagerbti Kaune palaidotus savo Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo jau mirusius bendražygius. Žinoma, kol kas vis dar nuvykstu ir į Vilnių dalyvauti iškilmingame Seimo posėdyje, mūsų Tautininkų Sąjungos rengiamose eitynėse Vilniaus gatvėmis.  Pasinaudodamas šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis švenčių proga sveikinu Lietuvoje ir tolimuose kraštuose gyvenančius draugus, tautiečius. Džiaugiuosi kai ir pats tokių  sveikinimų sulaukiu. Tik visados galvoju, kodėl panašių sveikinimų iki šiol nesulaukiu iš aukštų valdžios institucijų. Juk tai nėra labai brangu.
      
Esate ne tik signataras, bet ir poetas.
Jau išleidote tris poezijos knygas. Kokios temos jose dominuoja?
Kartais galvoju, kad gyvenimas, ar tai iš aukščiau,  vieniems žmonėms dovanoja pavasarinę eilėraščių sėtuvę, kitiems — rudeninę. Man teko pastaroji, rudeninė. Tik ja nesiskundžiu, nes tikrai miela, gausi ir spalvinga. Galgi geriausiai mano kūrybos pagrindinę temą galėtų atspindėti vienas posmelis iš naujai ruošiamo rinkinio, kurį dar norėčiau išleisti:
 
Lietuva,
man visur tavo žemė dainuoja,
Man visur ji šilta ir sava.
Ar Dzūkijos smėlynai, ar Pasvalio molis,
Ar žemaičių iškilus kalva.
 
Taigi, kas gali būti artimiau už mano gimtąją žemę Zapyškyje, Raudondvaryje, kuriame dabar gyvenu, ir už visą visą kol kas dar Lietuvos žemdirbių žemę.   
 
Gal paskaitytumėte kokį posmelį, skirtą Tėvynei, Nepriklausomybės dienai paminėti.
Kuo nuoširdžiausiai sveikindamas visus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, linkiu išlaikyti meilę mūsų kraštui, kalbai, istorijai, kultūrai, žmonėms ir dėti visas pastangas, kad tada, Kovo 11-ąją, užžiebta laisvo gyvenimo ugnis neužgestų. Ir dar trumpa ištraukėlė iš šiai datai skirto eilėraščio:
 
Gėlėms prie namų per anksti dar pražysti,
Nesukrovė vyšnelė žiedų,
Pasipuoš Lietuva, pasitikusi savo jaunystę,
Amžinuoju trispalvių šilku.

Kovo 11-oji buvo laisvės gležnutės pradžia,
Dabar — valstybės gražiausioji šventė.
Pakilę iš pančių, prabudę nakčia,
Nepavarkime Laisvėj gyventi!


Kalbino Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidos „Gimtoji žemė“ rengėja Regina Montvilienė
Šis interviu bus skelbiamas LR laidoje „Gimtoji žemė“  kovo 11 d. anksti ryte 6 val. 5 min., o taip pat bus galima rasti www.lrt.lt/mediatekoje/ 
 
Vilnius–Raudondvaris,  2014 02 28