Mes užsrtigom kažkur –
Tarp žiemos ir pavasario,
Tarp melų ir tiesos,
Tarp kovų ir taikos,
Bet didžiausia bėda, 
Kad esmės joks bezmėnas nepasveria,
Kai bangom kruvinom 
Ruošias jūra Juodoji putot,
O žmonių padermė
Tuo baisi, kad nukautus palieka neėdę,
Kai gyvojoj gamtoj
Tik dėl to plėšiama gyvastis,
Kad užvaldo gentis
Nebetekę nei proto, nei gėdos
Ir neverkia aukų
Žingeidumo žiopliai apsėsti.
Tartum kekšė mirtis
Per žinias šoka klaikų striptizą,
Nebesistebi nieks,
Kad kaip cinikai keikias vaikai,
Kas savaitė kažkam – dar pienuotam –
Gyventi įgrysta,
Na, o tie, kas aukštai,
Nesuvokia, kas vyksta žemai.
Agresyvūs, pikti,
Pasalūniški, gašlūs ir godūs
Su silpnais, bet dorais
Pasitrynę išplatins ydas,
Nebebus kam verkšnot
Ir beskalbt savo sąžinę juodą –
Užsirūstins dievai
Ir puikybę dirvonuos užkas,
Bet prieš tai ištampys
Brolių rankomis sopančius vidurius
Ir griuvėsiais paskleis
Sočią buitį, menų stebuklus.
Kada būtį šventi, 
Nusiplovęs rankas jos įsistveri. 
Kada vyksta karai,
Ar nors vienas iš mūsų švarus?