Nusitrenkęs į miestą, Gervazas automobilių sąvartyne bene už 100 litų pirko sutrūnijusį „Moskvičių“. Nors išvaizda už tokią kainą, savaime aišku, nė neprilygo jaunamartei, tačiau šis aparatas dar sugebejo dardėti savo eiga! Tiesa, paleidus variklį, pro išmetimo vamzdį pasklido tiek dūmų, kiek vargu ar sugebėtų pridūmyti bent dvi anglimi kūrenamos katilinės. Ir vis dėlto Gervazas su šiuo grabu įsigudrino parsikasti iki savo sodybos, paskui save, tiesa, palikęs istorinį pėdsaką – išvarvėjusio tepalo latakus.
   – Matai, Anuprai, kokį lainerį įsitaisiau! – aprodęs techniką ir rankove nuo stiklo nubraukęs dulkes, kaimynui pasigyrė laimingasis pirkėjas, čia pat parodęs savo fantastinius liežuvio gabumus: - Pusantros karvės kainavo, brač.
   – Na, – atidžiau apžiūrėjęs pirkinį, pagaliau diagnozavo Anupras, – pusantros būčiau davęs ir aš. Tik ne karvės, o vištos. Aš juk ne koks piniguočius, kaip tu, karvių neturiu. O žąsų kažkaip gaila. Pats tik dvi teturiu.
   – Bet tu ir užvėmei. Negi manai, kad tos tavo nusmurgusios vištos auksinius kiaušinius deda? – apstulbo Gervazas. – Tiek jau to – baikim derybas. Verčiau sėsk į mano bolidą – suskelsim ralį „Aplink gimtąjį suodžių“.
   Pastarąjį žodį „Moskvičiaus“ savininkas ištarė tarsi pabrėždamas, kad jis esąs tikras žemaitis.
   – Ar kartais ne per ilgą maršrutą būsi sumanęs? – pasitikslino kaimynas. – Juk tavo krepšui tas pusantro kilometro – ne juokai!
   – Ką?! – Gervazo veizolai vos neiššoko iš akiduobių. – Aš su tuo tavo pavadintu „krepšu“ ką tik vos ne trasą „Paryžius–Dakaras“  įveikiau – dvi dešimtis kilometrų iš miesto parvariau!
   – Kad jau taip, aš sutinku, – išgirdęs paskutinį kozirį aprimo kaimynas. – Tik žiūrėk, kad iki pietų susimestume – labai nemėgstu vėluoti į užsiėmimus su šaukštu. Spėsim?
   – Tu ką, juokauji? Kaipmat apsisuksim. Sėsk už šturmaną ir lekam.
   Taip sutarę abu sukrito vidun, perkūno dundesiais užtrenkė puvenos dureles ir patenkinti išdardėjo dulkėtu keliuku nuotykių pasitikti. Ne kažin kiek tenuvažiavę, išgirdo po automobilio dugnu kažkokį agregatą keliskart trinktelėjus.
   – Tai rupūže! – išlipęs iš mašinos ir dirstelėjęs apačion smagiai nusispjovė vairuotojas. – Ogi starteris nuo variklio atšoko. Tik ant laidų ore pakibęs sklando. Pasiraitok, kaimynėli, kelnes ar guminius – tuoj mes tą atsiskyrėlį atgalios įgrūsim.
   – Gal geriau pasiraitoti rankoves? – nesuprato pasiūlymo Anupras. – O tu ateity taip smarkiai nebekarburiuok. Net iki trečios pavaros buvai įsilėkęs. Per tas duobes žvyrkelyje visas detales išbarstysim, įskaitant ir mūsų dantis.
   Šitaip pasikonsultavę abu meistrai čiupo ir neilgai trukus įstatė starterį į jam skirtą vietą. Po to sudribo į vidų, tarsi artilerijos kanonada apkurtino namiškius durelių trenksmais ir nubildėjo toliau. Tačiau neužilgo pasigirdo kažkoks duslus bumbtelėjimas.
   – Vaje vaje!!! – apsigręžęs neteko žado „šturmanas“. – Kad tu matytum, kaip to tavo kevalo kardanas it koks sliekas vidury kelio tįsoti pasiliko!
   Teko abiems išlipti ir grįžti prie pamesto „radinio“.
   – Ale žiūrėk tu man! – iki ausų išsiviepęs pakraipė galvą Gervazas ir geležinį vamzdį-kardaną pasikišo po pažastimi. – Išsitempė visu ūgiu kaip koks lydekaitis ant saulės. Tuojau mes tave, žalty, į vietą...
Suremontavę ir persiutę taip trinktelėjo durelėmis, kad aplinkui nuo eglių bei pušų per visą kilometrą nubyrėjo skujos kartu su spygliais. Nespėjus nė įsibėgėti, pūstelėjęs lengvas vėjelis pakėlė, o po to ir nuplėšė variklio gaubtą, jį perskraidinęs per „formulės“ stogą.
   – Na, ir orelis! – pakraipė ūsus vairuojantysis. – Nesusigaudysi, ar čia koks baisusis umaras, ar paprasčiausias nupiepęs tornadas? Jei ta stichija per valandą nenurims, visą mašiną į detales suplėšyti gali. Ką darysim, prietėliau?
Minutėlę abu susimąstė.
   – Nepatikėsi, ką aš sugalvojau! – kapų tylą nutraukė sau per kramę prancūzišku veržlėrakčiu tvojęs Anupras. – Mačiau, bagažinėje yra brezentas tam tavo karstui uždengti. Tai va, siūlau jį pririšti prie mašinos galo – tuomet važiuojant visos atšokusios detalės į brezentą ir sukris. Gi mums nereikės kaip dabar dėl kiekvienos smulkmenos stovinėti. Grįžę iš tos palapinės viską iškrapštysim ir į vietas sudėliosim.
   – Ot, pročius! – sau per sėdmenis pliaukštelėjo Gervazas. – O tas iš paskos skrendantis lyg ir parašiutas dar tarsi pagalbiniu stabdžiu pasitarnaus. Maniškiai visai nustojo stabdyti, veikia tik vienas rankinis.
   – Kad jau taip pasakei, aš verčiau išlipsiu – man šaukštas dar reikalingas putrai srėbti, o ne į šoną padėti, - ne juokais išsigando Anupras.
   – Nesuprantu, vyras tu ar paprasčiausia boba? – iš peties rėžė vairasukys. – O juk mūsų kojos kaustytais kirzais apautos! Jei kas, iškišim atidarę duris po vieną koją ir kulnimis į kelią įsirėžę stabdysim. Dabar tau aišku, gudruoli, tu, moli? Ar kokių klausimų bus?
   – Nebus, – dėl savo išsakytų žodžių lyg ir susigėdo Anupras.
   – Atsakymų – tuo labiau, – konstatavo diskusijų baigtį šaunusis ralistas.
Vis dėlto vėliau vyrams durelių darinėti nebeprireikė, kadangi nuo pastarojo trinktelėjimo jos nutrūko nuo įtvarų ir brinktelėjo šalia Gervazo „karučio“, t. y. automobilio. Šį kartą trenksmų sukelta smūginė oro banga aplinkinius privertė klaikiomis akimis išlėkti iš namų ir apsižiūrėti, ar tik jie negyvena šalia Vezuvijaus, bei prisiminti, koks likimas ištiko Pompėją. Tas jausmas ypač sustiprėjo, išvydus į rąstų ir lentų krūvą besiskleidžiančią kažkurio ūkininko daržinę bei į šipulius subyrėjusią šuns Sargio būdą.
   – Metam dureles į brezentą? – dėl viso pikto pasiteiravo kaimynas.
   – Ko čia dar klausi? Kurių velnių mes jį gale pririšom? Kad kelyje nesiterlioti. Mat jas šunes, tas dureles, namie viską pagal mašinos puses atsirinksim, – ranka numojo vairuoklis ir staiga surimtėjo: – O dabar darysim greičio ruožą. Kad namus pasiektume su vėjeliu, jei tik padangos pirma mūsų neparriedės. Nagi, laikykis, mėšliau, ir žiūrėk, ką mano aparatas gali!
   – Neskubėk lakstyti, sručiau, – vos pajudėjus atsikirto Anupras. – Geriau pažvelk, koks didis debesis prieš langą susitelkė. Jei iš jo pasipils kruša, važiuojant langą kaipmat išdauš. O tenai, priekyje, ar matai tas žemai nulinkusias liaunas gluosnio šakas? Kas bus, jei medžio lapai stogą nuplėš? Pats matai – tavo „makliakas“ ne koks tankas, supertvirtumu nepasižymi. Rizikuojam likti be stogo, gi tada tikrai permirksim kaip lydekos be lietsargių. Siūlau palaukti, kol debesis į šoną nuslinks.
   Gervazui tyliai sutikus, bičiuliai prastovėjo valandą ar dvi. Kad prastumtų laiką, jie įsigilino į ant užpakalinės palangės gulėjusią ankstesnio savininko paliktą kažkokią tepaluotą aborigenų genties (taip nusprendė mūsų keliauninkai) lyg ir žurnalą, įvardintą „Mercedes” exploatation“, kuriame nebuvo galima suprasti nė žodžio. Vyrai labai pasipiktino, nuotraukose užpelengavę ne jų pripažintą „Moskvičių“, o visai neregėtą taip pavadintą „šiukšliavežę“. „Žurnalas“ siutino dar ir todėl, kad jame nebuvo nė vieno kryžiažodžio ar lietuviško anekdoto. Tik kažkokios dalys ir tos „šiukšliavežės“ modifikacijų nuotraukos.
   Tuo tarpu anas įkyrėjęs lietaus debesis tarsi įstrigo vietoje. Galop Gervazas neišlaikė ir išlipo patyrinėti, kas čia per gamtos anomalija. Lyg koks sinoptikas jis užvertė galvą į visiškai giedrą dangų (o juk ką tik jie regėjo didelį debesį!), po to dirstelėjo į dėl gaubto netekties atsivėrusius variklio fragmentus, pagaliau – į priekinį stiklą. Perbraukė jį pirštu, kurį iškart aplaižė.
   – Na, tu, Anuprai, ir užlenkei, – šyptelėjęs diagnozavo Gervazas. – Čiagi joks ne debesis, o tik variklio tepalais apipurkštas stiklas. Kol dar tebeturėjom gaubtą, jis neleido tepalus ant lango purkšti, o dabar...
   – Tai bent mums pasisekė! – iš džiaugsmo ne savo balsu sucypė bendražygis. – Namo grįšim nesuliję, o ir iki vidurnakčio laukti, kol debesis nuslinks, nereiks!
   Nors susėdus į vidų trenkti nebebuvo kuo, stogą nukarusios gluosnio šakos vis dėlto nuplėšė, tuo mašinos modelį perdarydamos į kabrioletą. Bet trasoje užsigrūdinę vyrai į šią ir visas kitas smulkmenas nebekreipė jokio dėmesio. Reikėjo bent iki sutemų grįžti į išeities tašką – Gervazo „gimtinę“: juk automobilio žibintai su dar puse „maskarado“ jau buvo suskridę į užpakalyje plevėsuojantį brezentą...
   ... Išsiilgusios savo mylimų vyrelių, pačiutės grįžusių pilotų tiesiog nepažino: abu apšlakstyti juodu tepalu it šernai ar deglos kiaulės, ant kaktos išsprogę veizolai. Patys uždusę lyg kokie ciūciai.
   – Sveiki parsibeldę, mieli odisėjai! – tarsi dedeklės suklego moteriškaitės, pasitikusios tik ant trijų ratų atriedėjusį „tvartą“ be stiklų, durų, gaubto, stogo ir dar velniai žino ko. – Kur jus taip ilgai nelabasis nešiojo? Ko tokie sušilę lyg bobos po naktinio lovatriūsio? O gal savo prakaite maudytis maloniau nei pirtyje?
   – Ot, tas bobiškas smalsumas! – rasę pakeitusio Gervazo lūpų kraštai vos nepasiekė ausų spenelių. – Klausimų kaip viktorinoj – tik spėk atsakinėti. Jūs dar ne taip suprakaituotumėt, jei mašinos dugnas prasmegtų. Bet mudu su Anupru nieko – padus tik pasipustėme ir paskutinį greičio ruožą zovada įveikėme. Va, pažiūrėkit – po batviršiais pliki padai, tokį sprintą įveikus!
   Vargais negalais išlipę iš kerša tapusios kriošenos, likimo broliai pagaliau lengviau atsiduso.
   – Visur gerai, bet namučiuose geriausia, – nutarė kolektyviai, prieš tai persiskaičiavę kaulus. O po to ralistai išsiskirstė kas sau atvėsusios kopūstienės srėbti.

Voldemaras Zacharka