Ožis, bulbės ir karosai

Santrauka:
Žiemgalių, Joniške šniakta.
Gyvena  mūsu kaime graži pana. Nu, labai buva graži ir ukvatna ant biarnu. Visi kaima vyrai  nuo jauna iki siana iš paskos palydėdava akim. O ji tik šypt, užpakaliu krypt kaip lape ir užpainiodava kokį nors vyrioka ar jauno biarno.  Bet atėja laiks, kai ji susipažina su vienu  kaima vyru. Biarns buva pusamžis, da iki šio neženots, bet labai  turtings. Jis turėja sava didelį namo ir dirba mieste kažkoki valdininka darbo. Buva tik viena smulkmenėla –  jis buva jau labai negražus: nosis kaip agurks, o dantys kaip zuike. Apsiženija abudu tyliai be didelia triukšma ir ana persikėla pas vyro gyvent. Bet vė tam vyrui nusiminims, vyrai vis tiek nenustoja  poksot ir nepalaida iš akiu. Tada vyrs galvoje galvoje ir nutare ją nebeišlaist į lauko, o uždaryt name po raktu. Kad ūkis but tvarkoj, pasamde jauno sodnininko. Praėja kiek laiką, ir ta moterėla susirga keista liga. Akys da daugiau pradėja spindėt, veids pasidare kaip rožės žieds, tik ta kvapnuma vyrs negalėja užuost. Pasklida po kaimo navatnos kalbos: kad turtai če nieka nelem, kad musiau če bus kalts tas jauns sodnininks. Nežinodams vyrs ka daryt, nuėja pas vaistiniko ir viską papasakoja, kas nutika. Vaistiniks išklause išklause, pakraipe galvo ir išraše kažkokios arbatos. Tik prisake, kad jos pati gertu tik po vieno kruzelį ant nakties.

   Prėja mėnuo, bet bobialai, kaip pats vyrs mane, ta arbata nieka nepamačija, o tik da daugiau pakenke. Mat ji kažkode pradėja po biškį plėstis į šonus – storėt. Pasidare kaip kubils.
„Musiau iš giara gyvenima arba iš nieka neveikima“ – svarste vyrs.
Bet... Vieno vakaro vyrs grįža po darba namo ir rada ją jau atšaluse, o sodnininka visai neberada. Kaims da ilgai spėlioja: gal ji pati sava noru perdozava tos arbatos, o gal dėl kažkokiu kitu piežaščiu. Ko gi bedarys nabags vyrs, nors ir labai gaila buva, apvilka žmono su graže sukniala, pagulde i grabo ir tyliai, be jokia didele triukšma, palaidoje i kaima kapelius.

   Praėja metai, bet vė atsitika keists daliks. Ant to žmogele žmonos kapele išauga karkls. Vyrs iškase to karklo, su visom šaknim išrove ir visaip tručija, bet bėstija karkls kaip žėle, taip žėle – nieks nepamačija. Kiek tai laika truka, nieks netsimen, bet vė įvyka keists daliks. Vieno vakaro nusitrauke kaimyna ožis nuo lenciūga, nubėga tiesiai i tuos kapelius ir nugriauže to karklo. Gal ir giarai padare, bet va, atsitika vė bėda. Tas ožis nuo ta karta pradėje labai baisei bliaut nesavu balsu per viso kaimo ir nedave niekam poilse. Neapsikente kaimyns to biovimo ir papjove to ožį, o mėso atidave šunei, nes valgyt pačiam buva negalima – labė smirdž jau ta mėsa mižalais.
   Po kiek laika šova baige ėst ta ože mėso, bet vė ištika ta pati bėda. Šova ant nakties, nors ir nebuva tada pilnaties, labė pradėja staugt kaip vilks ir nelaida ramiai miegot visam kaimui Vieno dieno neapsikente žmogels, įkiša to šunį į maišo ir įmete į koželko. Kokia nedėlę buva da ramu, kaip ant bažnyčios, tik kažkode karosai koželkoj pradėja labai greit augt ir storėt, kad net pilvais aukštyn ėme plaukiot.
„Gal ir i giara išėja“ – pagalvoje žmogels. „Bent žuvies bus!“

   Po giara mėnese, prasidėja bulbiu kasims. Kaip ir kaime priimta, visi paded viens kitam. Susirinka su kriapšais kast bulbių pas kaimyno. Greit nukase tas bulbes, o kaimyns už pagalbo ant vakara pakviete i pirtialo nusimaugdyt ir išgert miežine als. Aišku, vyrai pirmi nuėja, o moterėlos – antros. Bet če atsitika vė kažkoks nesusipratims. Vos tik vyrai po giara gara pliki sušoka atsivėsint į koželko, pajuta kad tie karosai apspita apie to jų vyriško pasididžiavimo. Išsiganda vyriokai, iššoka iš koželkos ir daugiau jau nebelinda. O tuo tarpu  moterėlos kažkode da ilgai maugdės koželkoj kol vyrai kaštavoja to alaus ir da garsia ir keistai kikiana.

   Po to maugdimosi vyrai da ilgai nesuprata, kode jų moterėlos viena po kitos palika juos ir išlake i Ispanija ant bananų skinima. Gal per prasts če buva als, ar bulbės? O gal kalti če buva karosai?
Vyrai lika kaime vieni. Išgaude visus, nepalika anei viena karosa iš kaimyna koželkos ir sušėre juos kiaulom.

O kas toliau atsitika, tai jau i kits pasakojims.
Medis

2014-03-05 16:15:26

Įgarsinimas

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Raistinė

Sukurta: 2014-03-06 08:48:36

Šmaikščiai papasakota:) Aš, pietų aukštaitė,  žodžių reikšmes supratau, bet niekada nebuvau girdėjusi Joniškia šniakto gyvai :)

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-03-05 22:26:10

Nuo tas bobialas laukiau kokio nors istorijos plykstelėjimo, bet garas vis šnypštė, kol nušnypštė. Papasakota šmaikščiai (gal tik kai kurių detalių atsisakyčiau, užtektų vien nuorodos į Ispaniją).
A koks morals? Visks i giara? A gal būt i jokia. Pasaka be gala.