Krenta lapai pavargę nuo rudenio,
Bet dangus toksai mėlynas mėlynas –
Bučiniais tu mane šįryt budini
Tarsi būtum pavasarį kėlusi.
 
Švelniai palieti skruostą ir juokiasi
Tavo akys lyg šilo žibutės,
Lūpos verias raudoniu prinokusios:
Ar norėtum į rojų pakliūti?
 
Mano rojus, mieloji, toks artimas,
Kad jaučiu glostant angelo sparną,
Rojaus vaisių ne kartą išbandėme...
 
Tu šypsais, burną uždengi delnu...
 
Dar dangus mėlynesnis nuo nuodėmės
Ir nešaltas ruduo, nors jau spalis.
........................................................
 
Ak, nereik nė sakyt, juk įrodyta –
Kartais iškrenta sniegas birželį.