I.          

           Karolis budo sunkiai. Dar neatmerkęs akių, pajuto įkyraus šalto spalio lietaus barbenimą į stiklą. Kaip jis nekentė lietaus! „Kad tu prasmegtum su visu savo barbenimu!“ – nusikeikė mintyse.  „O ką tu apskritai kenti?“ – kreivai vyptelėjo pats sau.
          Grįždamas į  įprastą ironišką gyvenimo tėkmės vertinimą, Karolis tingiai išsitiesė visu ūgiu ir pasirąžė. Apskritai, jis mėgo pasišaipyti iš savęs, kaip ir iš aplinkinių, beje, bet nepakęsdavo, kai tai darydavo kiti. Tokie apsižodžiavimai dažniausiai vykdavo dialoguose su savuoju aš – Karoliuku, kaip meiliai, netgi!, vadindavo savo vienintelį pašnekovą, su kuriuo galėjo būti visiškai atviras, ciniškas, sarkastiškas, vulgarus, – visoks; galėjo būti savimi. Tai buvo juodvieju paslaptis, padėdavusi realiajam Karoliui nebyliose filosofinėse, ir ne tiktai, diskusijose gvildenti gyvenimiškas ir profesines problemas.
           Būsimos kavos aromatas privertė tingiai ropštis iš lovos. Kojos, palietusios šaltas medines grindis, galutinai pažadino jį kasdieniam ritualui.
            – Na, apskritai tai tas lietus ne taip jau ir blogai, – pradėjo įprastą  filosofinį dialogą su savimi. – Galima niekur neiti iš namų...
            – Taip taip, nesirengti, nesiprausti, slampinėti be darbo, pasižiūrėti šimtąjį kartą tą patį detektyvą, – pagavo ir sarkastiškai tęsė jo samprotavimus antrasis Karolis.
            – Užsičiaupk, aš esu savo namuose, supratai, savo, ir...
           Visiškai nelaukiama ir ne laiku sukranksėjusi mobiliojo telefono varna  nutraukė užsitęsusį įprastai bereikšmį dialogą.
            – Taip.
            – Karolis Daveika? Laba diena.
            – Taip, klausau, – nepatenkintas atsiliepė.
            – Mano vardas jums nieko nepasakys, norėčiau susitikti, – išgirdo prislopintą abejojantį vyriškio balsą.
            – Jei ne vardą, tai bent skambučio priežastį norėčiau išgirsti, – įprastai kairiąja ranka timptelėjo ausies spenelį.
            – Jei pasakysiu telefonu, ji pasirodys jums mažų mažiausiai keista, todėl lauksiu jūsų 11 val. „Arkos“ lauko kavinėje.
            – Bet... – Karolis nepatenkintas žvilgtelėjo į lietaus čiurkšlių sudarkytą langą, po to kažkodėl į savo basas kojas ant plikų grindų ir ypač jį sudominusį didžiulį dešinės kojos nykštį, plaukuotą ir tokį vienišą, kai išgirdo išbėgusios kavos šnypštimą ant viryklės. „Velnias! Velnias! Velnias!“ – sodriai ir tyliai keikėsi, permesdamas telefoną į kairiąją ranką ir purtydamas, lyg nuplikytą dešiniąją.
             – Gerai, būsiu, – vos nesuriaumojo ir nutėškė mobilųjį. „Gerai, gerai, sudaužyk, – erzino kvatodamas Karoliukas. – Ir kaipgi jūs susitiksite, jei net nežinai, kaip tas vyras atrodo?“
             – Ne tavo suš... reikalas, – jau garsiai atsakė, pirštu braukdamas nuo šveitiklio išsiilgusios kavavirės išbėgusios kavos liekanas.
             – Kaip reikės, taip ir susitiksime, – nykiai žvilgtelėjo į, atrodo, tik stiprėjantį lietų, po to – į lėtai kylančią kavos putą.
 
             Atidarė tuščio šaldytuvo dureles, vėl jas užtrenkė, žvilgtelėjo į duoninę, kur nežinia kiek laiko rymojo sena duonos kriaukšlė, ir garsiai šlepsėdamas grįžo į kambarį. Kiek pastovėjo, lyg ką svarstydamas, pradėjo rengtis. Mintimis jis jau sekė paskui nepažįstamąjį – niekaip neprisistačiusį ir taip lengvai gavusį jo sutikimą pokalbiui pašnekovą.
 
II.
  
            Po valandos darganota gatve įnirtingai žygiavo gunktelėjęs pusamžis, gal su trupučiu, vidutinio, taip pat su trupučiu, ūgio vyriškis, tvirtai dunksėdamas panešiotais batais į telkšančias balas. Jo toli gražu ne modernaus puspalčio skvernai, kuriuos jis spaudė prie savęs rankomis kišenėse, bandė apsivyti aplink padėvėtas kelnes. Nežinia kokiu tikslu dėvimas tarpinis tarp skrybėlės ir katiliuko galvos apdangalas vis taikėsi palikti  jo gausius žilstelėjusius plaukus, tada jis traukdavo iš kišenės dešinę ranką ir tai gaudydavo ir  bandydavo į vietą pastumti krentančią skrybėlikę, tai sugraibyti ir už ausų užkišti besidraikančius plaukų kuokštus. Iš tolo jo judesiai priminė ritualinį šokį bešokantį vyriškį, labai susirūpinusį savo judesių tikslumu. Ir niekuo nepriminė asmenį, narpliojantį pačias sudėtingiausias kriminalines bylas. Tai buvo kriminalinės policijos inspektorius Karolis Daveika. Nors, kaip bylojo jo gyvenimo patirtis – narplioti, dar nereiškia jas ištirti, juolab surasti nusikaltėlį, ir mažų mažiausiai reiškia jį nubausti. 
 
         Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad bus pelnytai nubaustas asmuo, padaręs nusikaltimą, ar ne, jį labai mažai jaudino. Įdomiausias jam buvo pats įvykio narpliojimas, „medžioklė“, kaip mėgdavo sakyti Karolis, nors ką jis „medžioja“ – nusikaltėlį ar nusikalstamos veikos scenarijų, greičiausiai ir pats nežinojo. Nesigilino į šį savo veiklos aspektą, tiesiog ne tas jam buvo svarbiausia. Turėjo savo profesinę filosofiją: nusikaltėlis ir jo nusikaltimas – tai kito pasaulio kitas žmogus ir kitas gyvenimas, su kuriuo jis priklydo į įstatymo saugomą erdvę,  atstovaujamą Karolio Daveikos. Būtent šioje sankirtoje ir vyksta jų susitikimas, o jo peripetijos ir baigtis, galimybė pažinti, sekti ir valdyti įvykių eigą ir sudarė inspektoriaus profesinių ir, greičiausiai, visų interesų sritį. Atrodydamas pašaipus, dažnai vangus ir abuojas, atrodytų, nesidomintis tuo, kas vyksta aplinkui, Karolis pasižymėjo retu įžvalgumu, žmogaus ir situacijos pajauta, greitai perprasdavo nusikaltimo esmę ir nusikaltėlio psichologiją. Jo entuziazmas  išblėsdavo, vos supratus nusikaltimo scenarijų ir jo psichologinį bei socialinį mechanizmą bei sau išsprendus bylą. Likdavęs ne itin mėgiamas veiklos etapas – konkrečių įkalčių ir įrodymų rinkimas bei „popierinis“ pateikimas strigdavo, užsitęsdavo, kas neretai varė į neviltį inspektoriaus vadovus. Galbūt todėl jis ir liko „amžinu“ inspektoriumi. O gal ir todėl, kad labiausiai gyvenime vertino laisvę bei galimybę būti savimi. „Kad ir nesipraususiam“, – nusiviepė Karoliukas. Karolis pritariamai nusišypsojo, – negalėjo gi jis pyktis pats su savimi.