Liūdnos mintys, bet juk už langų jau pirmi pavasario pranašai ...Tikėkit...

Tokio turinio tekstas sunkus kaip akmuo.O juk kiekvienas su savo sopuliu, vienatve ir artėjančia senatve susiduriame - kas anksčiau, kas vėliau. Linkiu dvasinės stiprybės šioje nemalonioje akistatoje.

"Liūdesio anatomija išskuosta - Liūdesys
pačečkavotas - į lėkštes sudėtas
valgykit valgykit, kaip jums, skanu –
noris dainuoti, ar eit po velnių?..", - nu va toksai atrodo, toksai jausmas apima skaitant;
 
iš liūdesio (kada jų siela grimzta liūdesyje, jie tą liūdesį kai išdainuoja - tai ), tai žmonės sukuria dainas, eiles, paveikslus, muzikinius kūrinius, taip?..
kaip jūs išdainavote liūdesį, ketureiliu parašiau - va toksai eilius gavosi;
atrodo kad greičiau liūdesio patiekalas supjaustytas ir patiektas, "čečkavota Liūdesio mišrainė Laiko intervalo aliejaus antpile";
 O jau filosofinės išminties tai nėr jame, bet tikriausiai dar ir neturėtų būti, gal dar ne tas amžius, užtektų lyrikos, tačiau nuotaika dabar, kokią sutvėrėte liūdesio lyriką, tai,  sakau "čečkavotas liūdesys laiko intervalo aliejumi užpiltas"

jei norėjote skaitytojui tokią nuotaiką įžiebti, kaip tame ketureilyje, rašydama šį eilėraštį, tai jums pavyko - vienam jau ji tokia skaitant; bet jei kitokią, tai gal pavyks pamatyti, kas ne taip...

Šniokščia liūdesio vandenynas...betgi nurimsta  kažkada...bus įdomu paskaityti apie ramų liūdesį ( o tai įprastas dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime :) )

Liūdesys niekada nebūna ilgesnis už gyvenimą...

Aš nuolat mąstau, kad gal geriau būtų atvirkščiai - gimsti senu, o po to jaunėji, jaunėji iki pat vaikystės, kūdikystės. Kita vertus savo baigtį žinotum ir ne kokia ji būtų - mirti pampersuose (palutėse) :) Iš tiesų liūdnas eilius...