Belaukdamas ant suolelio ties autobusų stotele išgirdau štai tokį dviejų vyrų pokalbį.
   „Vakar ėjau ištuštėjusia gatve, – porino vienas, o kitas tik įdėmiai klausėsi ir kartas nuo karto pritariamai linkčiojo galva. – Diena buvo tokia tyki, kad gatvę šluojančios valytojos sukeltas dulkių stulpas vos ne vos judėjo mano ėjimo kryptimi. Netgi debesies dulkių greitis prilygo mano greičiui, todėl atrodė, kad tos dulkės tapo tarsi mano „aureole“. Apžvelgęs visomis kryptimis ir išskyrus valytoją nieko daugiau neišvydęs, nutariau paleisti tylų pukutį. Išleisti džiną, tsakant. Kaip nusprendžiau, taip ir padariau. Pukutis buvo toks nenusakomai macnus, kad man net ėmė svaigti galva, o kadangi mūsų slinkimo pirmyn kryptys sutapo, aš patekau tarsi į hitlerininkų kažkadaise išrastą dujų kamerą. Lyg tyčia tuo metu iš restorano savo džipo link patraukė žavinga poniutė, o mūsų keliai turėjo persikirsti. Tada moteris nieko neįtardama ir įtraukė į plaučius porciją „iprito“. Kai tik ji pradėjo žiaugčioti, supratau, jog „užnuodyta zona“ davė savo vaisius. Todėl neužilgo valytoja ant asfalto pamatė poniutės atrajotą dalį restorano meniu. Būtent „pamatė“, o ne „perskaitė“. Šluotos direktorė persiuto ne juokais:
   – Šitokia ponia, o geria visokius samagonus, fu!" – pradėjo vietoje spragsėti. Savaime suprantama, tikrosios priežasties šlavėdra nė neįtarė, nes visas čmachas ėjo su manim nuo jos tolyn.
   Pagaliau pūstelėjo gaivaus lengvučio vėjelio šuoras, išsklaidęs mano pukutį, ir aš su palengvėjimu atsidusau. Juk priešais mane jau žengė du uniformuoti policininkai, ir, kas žino, ar tik nebūčiau pasodintas už terorizmo aktą – dujinę ataką.“
   Čia abu ant suolelio sėdintys vyrai pradėjo garsiai žvengti.
   O dabar jūs man sakykit: kas per daiktas tas pukutis? Aš taip ir nesupratau...


Voldemaras Zacharka