Mano pasakos seno, paseno,
Kaip ir aš pasenau.
Bet vis tiek širdyje dar rusena
Švelnūs žodžiai: „Sūnau,
Tu bijai šito veido mėnulio?
Tai – tiktai pilnatis.
Ta juoda užu lango drobulė?
Ji iš ryto nukris.“
Taip kasvakar, kasvakar kartojai,
Aš maniau – amžinai.
Motin, kaip aš ilgai nemiegojau
Tu dabar nežinai.
Nes daugiau pilnatis nebežiūri
Ir tamsesnė naktis.
Apsivilkusi juodą drobulę
Tu pati, tu pati...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raistinė
Sukurta: 2014-03-05 23:42:40
Sujaudino tokie prisiminimai, tas sūnaus ir motinos ryšys.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-02 16:26:09
Eilėraštis tarsi perlenktas per pus popieriaus lapas...viena pusė mamos žodžiai...kita sūnaus...labai jautrūs posmai, stiprūs jausmine išraiška...pilnatis tarsi dar labiau tą jausmingumą paryškina...
Autorius turi galingą jausminį užtaisą žodžiuose...nors...ir foto akimirkos taip pat jautriai užfiksuotos.
Aplink tiek daug materialumo, kaip lietus labai subtiliai moka paliest daugelio širdis :)
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2014-03-02 13:08:10
Jaudinantys šiurpuliukai ir kartu labai jauku.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-03-02 10:24:29
Jaudinanti Jūs lyrika, kas ką besakytų esate žodžio meistras.
Vartotojas (-a): VoldZak
Sukurta: 2014-03-02 09:28:07
Tavo "Droba juodulė" padarė neišdildomą įspūdį. Visa dildė nudilo, o įspūdis - "chot by chna"! :)
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-03-02 01:02:13
Kaip visada puikiai - ir lyrika, ir prasme...