Kartą gyveno karalius ir karalienė. Turėjo juodu mažą sūnelį. Gražiai ir laimingai gyveno karalius, karalienė ir mažasis jų princas. Tik gaila, kad niekaip vardo negalėjo išrinkti. Kartą pas juos atėjo senas senučiukas ir tarė:
— Sveiki, jūsų malonybe. Atėjau čia su reikalu ir norėčiau paklausti, ar neįmesite manęs kalėjiman, jei patarsiu, kokį vardą rinktis princui, kad užaugęs jis būtų labai narsus? Tik jis gali nelabai patikti jūsų šviesybei ir jūsų malonybei.
— Sveikas, senučiuk. Gali pasakyti vardą. O jei nepatiks, neįmesim tavęs kalėjiman, – atsakė karalius.
— Keliauninkas, — nusilenkė senukas ir pasitraukė. Karalius įtūžo.
— Senas skrebale! Ar karalaičiui tinkas toks vardas? Dar klajokliu čigonu ims jį pravardžiuoti!!!
— Įmeskit jį į kalėjimą!
Subėgo kareiviai ir įmetė senuką šaltojon.
Naktį buvo gerai, bet nuo ankstaus ryto visus prižadino senuko balselis.
— Negerai, karaliau, kad savo žodžio netesėjai! Prižadėjai manęs neįmesti kalėjiman! Negerai, karaliau, kad savo žodžio netesėjai! Prižadėjai manęs neįmesti kalėjiman! Vargas tam, kas neišgirdo mano žodžių! Negražiai tave minės liaudis! Oi, kaip negražiai! — ir spygauja senukas nuo ryto lig vakaro.
Taip kelias dienas. Visi pradėjo šnibždėtis, kad karalius žodžio netesi. Pabūgo karalius, kad tikrai senukas tiesą sako. Jau visas miestas girdėjo, kaip jis pasielgė su senuku. Galiausiai stojo senukas prieš karalių ir valdovas paklausė:
— Senuk, ko tu nori, kad imtum gerai mane minėti ir liaudis man atleistų?
Senukas sukikeno ir tarė:
— Nebūtum savo sūnui negandos užtraukęs, jei būtum mane paleidęs. Juk liepiau tik rinktis, o ne tokį vardą dėti. O dabar, kad imčiau tave geruoju minėti sakau: tu suteiksi savo sūnui Keliauninko vardą ir paleisi mane, o jei dar kart mane įmesi į kalėjimą, tai pamatysi. Kai išeisi laukan, visi tave supuvusiais pomidorais apmėtys, nors ir karalius esi.

Ką bedarys karalius. Paleido senuką ir suteikė princui Keliauninko vardą. Tačiau išleido įstatymą, kad tas, kas pavadins princą vardu, tam nukirs galvą.
   Ir augo princas gražesnis už saulę, dailesnis už mėnulį. Pagaliau, kai sūnui suėjo aštuoniolika metų, jis tarė tėvams:
— Mielieji tėvai. Žinau, kad mano vardas Keliauninkas, ir noriu tą vardą pateisinti. Keliausiu į pasaulį laimės ir pačios ieškoti.
— Sūnau, niekur nekeliauk. Ir čia labai puiku. O kitose šalyse tave dar Klajokliu Čigonu pramins, — ėmė baimintis tėvai, tačiau princas ilgai maldavo, ir galiausiai karaliai leido.

Su puikiu eržilu, geru paviržiu ir daug pinigų bei ašaromis išlydėjo visi princą. Jis tik suspaudė arklio šonus ir nurūko dulkes gale palikęs. Ilgai jojo karalaitis. Perjojo septynias karalystes. O ten karalių dukterys gražios lyg žvaigždės, tačiau karalaitis norėjo tokios, kad prieš jos grožį ir saulė ir pilnatis pasijustų sumenkę.
Kartą tokioje šalyje karalaitis nugirdo gandus, kad pasaulio pakrašty yra tokia gražuolė, kad prieš jos grožį nublanktų ir saulė, ir pilnatis mėnulis. Klausinėjosi karalaitis visur, kur tik beišmanė. Vieną tą ieškojimo dienos vakarą, karalaitis prijojo tankų mišką, kuriame staugė liūtai. Karalaitis truputį pabūgo, tačiau įjojo girion. Vos pasiekė jo žirgo koja girios pakraštėlį, liūtai nustojo staugę, o visur juodavo tik medžiai ir karalaitis suprato, kad ši giria užburta. Nusiminęs jis pastebėjo mažą žiburėlį ir nujojo link tenai. Jis pamatė mažą trobelytę žolių durimis. Vos tik jis prie jų prisilietė, durys pačios atsivėrė ir jis išvydo kokių penkių šimtų metų senumo senutę, sėdinčią krėsle ir mezgančią. Aplink ją lekiojo maži drakoniukai.
— Labas vakaras, senele. Labai atsiprašau, kad trukdau, tačiau ar negalėčiau čia gauti nakvynės?
– Labą vakarą, mandagusis jaunuoli. Norėčiau užduoti keletą klausimų ir atsakyti į tavąjį. O ar tu taip pat manęs nori kažko paklausti?
— Taip, senele, — atsakė jaunikaitis.
— Taigi. Čia galėsi gauti nakvynę. Tu tikrai man netrukdai. Net malonu, kai kas nors užeina. Laimė, kad tu toks malonus, o tai galėjai galvą palydėti. Kaip tu čia patekai, kai net drąsiausia širdis pabūgsta net prisiliesti prie mano laukymės? Kodėl taip maloniai sveikiniesi su sena sukumpėle? Kokios bėdos tave čia atvijo, svetimšali?
— Visų pirma, senele, aš čia bijojau patekti, tačiau mane čia atvijo viltis. Antra – jūs tikrai ne sena sukumpėlė. Jūs labai maloni ir gera senutė, labai mėgstanti mandagumą. Trečia – didelės bėdos mane atvijo. O dabar  aš paklausiu: iš kur žinote, kad aš svetimšalis? O gal žinote ką nors apie mergelę pasaulio pakraštyje, prieš kurios grožį sumenkinti pasijustų saulė ir pilnatis mėnulis?
Jaunikaiti, jei būtum vietinis, tai čia nebūtum ėjęs. Ir dar – aš nesu girdėjusi apie tokią mergelę. O dabar eik miegoti, o ryt rytą pasakysiu, ką tau daryti.

Princas nekantriai atsigulė lovon ir užmigo. Ryte kėlėsi labai anksti. Manė, kad net anksčiau už senelę, tačiau klydo. Tokiu metu ji jau mezgė, drakoniukai lakstė aplink jos krėslą, o princo pusryčiai garavo ant stalo.
— Pavalgyk, jaunikaiti. O tuomet pasakysiu, ką daryti. Ir paviržio įdėsiu, — pasakė senutė. Princas atsisėdo ir pavalgė. Prie durų pintinėje buvo maistas kelionei. Pavalgęs Keliauninkas atsistojo, padėkojo ir paklausė, ką jam daryti.
— Duosiu tau savo proanūkį. Jis tave nuves pas mano seserį, kuri dukart už mane vyresnė. Tik eidamas pas ją neišsigąsk, nes nerasi princesės. Taip pat kaip ir pas mane kad ėjai.
— Labai dėkui, močiute, už nakvynę, maistą ir gerą patarimą. Net nežinau, kaip ir padėkoti, — atsakė pilnas vilčių princas.
— Ir nereikia. Mandagumas — padėka. Mes jau nesusitiksim! — pasakė ji, ir princas pasijuto prie girios krašto. Drakoniukas nušvilpė priekin ir sušuko:
— Paskubėk! Neatsilik!
Taip princas Keliauninkas lėkė ilgai. Pavakare jie buvo bekraštėje dykumoje. Drakoniukas sustojo.
— Padariau viską, ką prosenelė liepė. Dabar eik tiesiai ir surasi mano tetą, — pasakė drakoniukas ir nudūmė atgal.
— Ačiū! — dar pavymui sušuko princas. Keliauninkas žirgas stojosi piestu, kai princas jį norėjo įvaryti į dykumą, tačiau Keliauninkas nenusileido, ir galų gale įjojo.

Vos tik žirgas prisilietė, jie tuojau pat atsidūrė bekraštėje, smėlingoje tyloje be menkiausio žiburėlio. Keliauninkas nujojo tolyn. Jo arklys iš baimės vos jojo ir buvo suskliautęs ausis. Galiausiai princas tolumoje pamatė mažytėlaitį žiburiuką ir paragino savo baltą eržilą juodais karčiais, uodega ir kanopomis. Ten pamatė akmeninę trobelę smėlio durimis. Pririšo savo eržilą prie kuolo, kuris tarsi tyčia tam pastatytas ten buvo. Vos Keliauninkas prisilietė prie durų, jos atsivėrė.
   Viduje supamajame krėsle sėdėjo ir mezgė tūkstantmetė senutė. Aplink ją knibždėte knibždėjo troliukai su žvynuotomis uodegomis ir dygliuotomis nugaromis.
— Labas vakaras, mieloji senute, atnešiau linkėjimų nuo jūsų jaunesniosios sesers ir noriu paklausti, ar negaučiau čia nakvynės?
— Labą vakarą, jaunikaiti, kas toks, iš kur ir kokiu reikalu esi?
— Aš esu iš labai tolimos šalies, mano vardas Keliauninkas. Aš esu princas. Atėjau paklausti, gal žinote, kur yra mergelė, prieš kurios grožį saulė ir mėnulis pasijustų sumenkę?
— Ne, nežinau, jaunikaiti prince Keliauninke. Tačiau esu dar labai jauna, palygint su mano vyresniąja seserimi, ir jauna, palygint su jaunesniąja. Eik, numik toje lovoje kampe. Ryte galva šviesesnė.

Princas paklausė patarimo ir nuėjo miego. Tačiau niekaip užmigti negalėjo. Vis galvojo apie princesę iš pasaulio krašto, prieš kurios grožį saulė ir mėnulis pilnatis nublanktų. Jau paryčiais užmigo, o atsikėlė anksti. Tik pramerkė akis, šalia buvo atsiradusi senelė.
— Nerami naktelė buvo, ar ne? Tuojau bus geriau. Eik pavalgyti, — pasakė ji ir nuėjo link virtuvėlės, kurioje vakar mezgė. Kai princas valgė, senutė pasakė:
— Jau penki šimtai smėlio kopų buvo išpustyta, ir penki šimtai kopų susinešė krūvon, bet niekas nėra manęs aplankęs, net seserys. Žmonės į mano dykumą bijo įžengti. Kad buvai mandagus, duosiu tau energijos eliksyro ir gerų patarimų. Ko ieškai, jaunikaiti? Kas slegia tavo pečius?
— Aš ieškau merginos pasaulio pakraštyje, prieš kurios grožį saulė ir mėnulio pilnatis pasijustų maži ir nereikšmingi.
— Hmmm... Apie ją nesu girdėjęs. Tačiau nenusimink. Aš dar tik mažytis vaikelis, palyginti su savo seserimi. Ji dvigubai vyresnė už mane. Štai tavo paviržio krepšelis. Va ir energijos eliksyras. Ar mano sesuo davė tau ką nors? — įdėmiai žiūrėdama paklausė senolė.
— Ne, — atsakė princas.
— Parodyk krepšį, kurį tau įdavė mano sesuo, — prisimerkė ji. Keliauninkas padavė. Senolė panaršė ir tuojau, tiesiog iš niekur ištraukė buteliuką.
— Šitas buteliukas padarys tave nežmoniškai stiprų. Mano vyresnė sesuo taip pat tau duos kokią dovaną. Bet prisimink, naudok vis tai su protu! Tik silpna pasidarys, negerk! Jie tau pravers sunkiame gyvenimo kelyje. Kai susidursi su blogiu ir ieškosi savo mergelės.

Tada princas pabudo. Keistas buvo sapnas. Ir princo vardas paprastas. Ne Keliauninkas. Rydelis. Tuojau atėjo tarnai su pusryčiais,  ir diena vėl buvo tokia, kokios būna nuolat.