Lietus kristalais barsto stiklą
Į tobulybę, eižėjančią raudomis.
Palinkę medžiai metą savo dalią,
Palietą šviesą beria runomis.
 
Sužvarbę vėjai nešą viltį trapią
Į amžinybę, krentančią lašais.
Beribiai norai piešia tavo kelią,
Sujungtą kryžiais arba ajerais.
 
Ugninėm snaigėm krinta  laimė,
Į kasdienybę byra aitvarais.
Akivaruos užšalę baltos laumės
Sugniuždo širdį, verkia pelenais.
 
Ugniniai šokiai geria karštą  aistrą,
Į dabartį subėgančią nuodais.
Palinkę medžiai girdi baltą sielą
Sutvertą vėtrą stabdančią jausmais.