Kiek bebūtum ilgai,
Tai, kas šventa, nemaino pavidalo.
Aš tavim sklidina
Tarsi upė, pilna nešmenų.
Pavirstu bele kuo – 
Štai šeimynai deduos sočiu viralu,
Štai aš kraujo puta,
Kada netektį mielo menu.
Auštant dienai budžiu,
Nes su ilgesiu vis dar sargauju,
Nesiskundžiu smulkiais
Suraikytos buities trupiniais.
Ką brangiausio turiu,
Laikas neša iš silpstančių saujų,
Nes ne man – per mane.
Jeigu stversiu, galiu tik sužeist.
Pasiduodu? Šiek tiek – 
Pamanyk, kad pavergei tu silpną.
Tad stebėk atidžiai,
Ką išduoda akių kibirkštis.
Kas gi bus, jei sulūš
Du pasaulius bejungiantis tiltas?
Gal dėl to privalu
Net valdovui išmokti prašyt?
Nes laimingas žmogus – 
Tai karaliaus ir vergo hibridas.
Nuskaidrėju ir vėl
Vos pajutusi aistrą drumsčiuos.
Paskendai manyje
Tiktai kartą trumpam įsibridęs.
Ar išsemsi sausai,
Jeigu srautas yra be pradžios?