Tądien Magdė Mezginaitė užsispyrė žūtbūtinai baigti nerti megztinį. Tebuvo likę vos keliolika eilučių, tad darbą ruošėsi baigti per kelias valandas. Vos pradėjus megzti, į duris kažkas paskambino. Magdė padėjo ant stalo mezginį ir nuėjo įleisti. Tai buvo jos kaimynė Teklė. Pakvietusi į savo vienintelį kambarėlį, Magdė išlėkė virtuvėn kavytės sutaisyt. Grįžusi rado Teklę, spoksančią paliktą televizorių, kriminalinę kroniką.
   – Tai matai, – prabilo sena pana, sriūbtelėjusi pusiau narkomaniško gėrimo, – atėjau kriminalą papasakot. Kaimynėlis mūsų – Gervazas – vakar aliuminius puodus į metalo laužą pridavęs pragėrė. Šiandien Marcė, jo mylimiausioji ir išbučiuotoji, atlėkė pas mane skolintis. Tyčia nedaviau – tegul vyrelį brangų savo sutvarko. Mačiau barščius arbatinuke verdant. Cha, cha, cha! Tik vieni jõkai!
   Tai pasakiusi, kaimynė laiminga iškiūtino pro duris, o Magdė kibo į virbalus. Jau buvo bebaigianti, kai išgirdo antrą skambutį. Numetusi mezginį ant stalo, jį įleido ką tik minėtą Marcę ir nurodė eiti tiesiog kambarin. Gi pati neužilgo atlėkė su kavyte. Besriūbčiojant ir bespoksant, anot Magdės, jos „tilivizorių“, Marcė netruko įjungti savo „žinių kanalą“:
   – Tu įsivaizduoji? – pradėjo, – Ta sena kačiarga Teklė mano girtą vyrą suviliot norėjo. Bet jai neišdegė – vos pakėlė sijoną savo grožybes parodyt, tai kai davė čmachas! Vos manasis Gervazas spėjo pro duris išlėkt nenualpęs, pats taip sakė. Šiandien pusdurne apsimetusi nuėjau puodo pasiskolint, tyčiom pasakiau, kad vyras neva pragėrė, tai nedavė, mandročka! Supyko, matai, kad kaminas nepravalytas liko. Reikėjo savo laiku ženytis, ir problemų nebūtų kilę.
   – O tai ko tu tada barščius arbatinuke virei? – įgėlė Mezginaitė.
   Marcė perbalo kaip popierius.
   – O kame noriu, tame ir verdu, – riebiai nusispjovusi šovė prie durų, išeidama burbtelėjusi: – Matai kaip? Jau spėjo susiuostyt! Abi labi tokios...
   Mezginaitė jau narstė paskutines akis, kai sustreikavo televizorius. Bebaigdama mezginį priėjo prie savo prieštvaninio pedalais minamo „tilivizoriaus“ kad pareguliuoti. O kaip tik tuo metu vėl kažkas atsibeldė. Padėjusi megztinį ant stalelio šalia aparato, ji nubidzeno prie durų. Prisistatė tas pats kaimynas Gervazas su atkištu sakvojažu.
   – Pirk, – rėžė be jokių įžangų „degančia šachta”. – Man nebereikia, iš inžinierių vis tiek išmetė.
   – Kam man jisai? – įsiuto Magdė. – Šutink lauk, o tai bobai nuėjęs vėl apie čmachus tauzysi! Ir prisigalvok tu man?! Kad tik makaroninio žmonos makačėko neparagavusi kupra liktų.
   – Nenori – kaip nori, – permetė kambarį akimis. – Atnešk iš virtuvės degtukų cigaretei, prisidegti noriu.
   – Na, čia tai jau nerūkysi, šmiki! – visai pasiuto moterėlė, griebusi į rankas didžiulę vazą. – Von!
   – Aš tik prisidegsiu ir eisiu. Negi degtuko gaila?
   Magdė vos ne tekinom nulėkė į virtuvę ir čia pat grįžo. Gervazas kaip tik užsiseginėjo atsineštą sakvojažą.
   – Prisidek, ir kad tavo dūcho čia neliktų.
   Kaimynėlis prisipapsėjęs nedelsiant pasišalino. Gi Magdė, užrakinusi buto duris ir grįžusi kambarin, nustėro: megztinio ant stalo nebuvo nė ženklo!
   „Ak šitaip?! – Mezginaitė iš baisiausio siutulio net spragsėti pradėjo. – Reikėjo rakt pasivijus kirvį į nugarą, būčiau pareigūnams paaiškinusi, kad baltosios karštligės priepuoly, negavęs iš manęs pinigų ir norėdamas įtarimus ant manęs suversti, pats iš keršto nusižudė. Gi dabar tegul policija aiškinasi! Sėdėsi, svoločiau.“
   Ir patraukė link „tilifono“.


   Brangios moterys, atspėkite, kas gi šio įvykio kaltininkas? Spėti galite iš trijų kartų.
   (Atsakymas tiems, kas nepajėgus atspėti = impo)

   Iškvietusi policiją, Magdė vėl nuėjo „tilivizorių“ pareguliuoti. Gi jos visiškai baigtas nerti megztinis gulėjo šalia aparato, ant stalelio. Ten, kur jį užsimiršusi pasidėjo...

Voldemaras Zacharka