Visa savaitė, visa savaitė, visas gyvenimas, galima sakyti, nuėjo šuniui ant uodegos. Arba velniop. Štai stoviu dabar pasiekęs savo tikslą, prie ventiliacinės angos, link kurios sukoriau tokį ilgą kelią, net nežinau, kiek tai bus milimetrų, gal net kokie trys metrai, tik pagalvok – kokie skaičiai, koks atstumas, ir aš jį įveikiau vis dėlto, bet kas iš to? kas iš to, aš klausiu. Visas gyvenimas suvartotas bereikalingam tikslui. Kai kiti vedė, gimdė ir augino vaikus, kūrė savo namus, aš nesidairydamas sekundė po sekundės, valanda po valandos kopiau nelygia dailylentėm iškalta siena, su visokiausiais grioveliais, įdubimais ir iškilimais, kopiau, tik akimirkai pritūpdamas snūstelti, kažką paskubomis sukramtyti, kopiau link įsivaizduojamo stebuklo, kurį nusižiūrėjau iš vonios kambario apatinės dalies, kai gimęs pakėliau akis viršun ir išvydau baugią juodą kiaurymę ir žūtbūt užsigeidžiau ją pasiekti. Man sakė:
neik, bet aš neklausiau, net nespėjau visko išmokti ir sužinoti iš tėvų apie save ir mane supantį pasaulį, sakiau sau, kad kelyje viską pažinsiu ir sužinosiu. Tačiau žinių įgijau nedaug, nepasakyčiau net, kaip esu vadinamas, kažkoks lotyniškas žodis, tik tai, kad žmonės, kvailiai, mus naikina, pravardžiuoja
parazitais, kad turiu šešias kojas, kaip ir daugelis mano gentainių, kad gyvenimas tetrunka dešimt dienų, ilgiausiai, ir, reiškiasi, aš savo didžiąją dalį arba visą jau prašvaisčiau vėjais, taip nieko ir nenuveikęs.
O more, o tempore. Dabar jau net nebespėsiu sužinoti, ką šie žodžiai reiškia. Stoviu suplukęs prie ventiliacinės angos krašto, matau prieš mane tvyrančią bedugnę, jaučiu dvelkiantį vėją, už mano nugaros gyvenimas, kuris galėjo būti kitoks, bet į jį, žinau, nebegrįšiu, išdidumas neleis, o ir laiko per mažai ką nors pakeisti, apmaudas veržia krūtinę, protas atsisako ieškoti protingų sprendimų, todėl bejėgiškai atsitupiu ant plastmasinės detalės briaunos, labiau į šešėlį, kad iš apačios likčiau nematomas, ir lieku laukti pabaigos, nesiryždamas visa tai nutraukti vienu žingsneliu į prarają. Į amžinybę. Velniop.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-03-01 21:02:33
Įdomūs išmąstymai....
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-01 13:34:58
Įspūdis – lyg merdinčio žmogaus paskutinės mintys. Gyventa, kažkur eita. Ir baigiasi – pražiota burna, kažką šnabždant, ir kažkur tiesiama ranka, sugaunančia tik oro kąsnelį.
Ne taip dramatiškai išsireiškus, kūrinys vis tiek apie gyvenimo prasmę.
gyvenimas tetrunka dešimt dienų, ilgiausiai, ir, reiškiasi, > reiškia
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-03-01 13:30:39
Čia gal apie tarakoną? :)))