Per šilą neplatus kelias vingiuoja į kalnelį. Staiga priešais jaunikaitį vos už kelių žingsnių strykteli linksmas kiškiokas, pakarpo ausimis ir persivertęs kūlio neria į pakelės krūmus. Vos Rimanto širdis grįžta kur buvus, ir vėl kitas šilo drąsuolis, čionykštis seniūnaitis – nemažas šerniokas – kriuksėdamas žengia priešais ir vedasi savąją šeimynėlę. Vėl keliauninkas nustėra iš išgąsčio: kas, jei savo garbę ir šeimyną gindamas kriuksis jį puls? Abu sustingsta ir laukia, kuris pirmas pajudės. Status quo trunka geroką laiką, kol deglasis neišlaikęs įtampos apsisuka ir neria atgal iš kur atėjęs, o paskui jį – ir šerniukai su mama.
  
Netrukus prieš akis ant kalnelio iškyla Alytaus skydinių namelių smagi rikiuotė – gal kokie septyni naujakurių būstai ir kultūros seklyčia, kur galima ir savaitgalį atvežtinį filmą pažiūrėt, ir pasišokt, grojant armonikai ar elektriniam patefonui. Kiek tolėliau, už kokio puskilometrio, – gyvena senbuviai Baltaduoniai, šalia – dar kelios to paties pavadinimo kaimo trobos, o už miškelio – karvių ferma, kur dirba melžėja ir vaikinuko pažįstama Marija, jaunamartė, prieš metus iš Raudondvario pakrašty buvusio Didvyrių kaimo nutekėjusi į tuos kraštus. Jos vyras – Albinas Baltaduonis, ramaus būdo mechanizatorius, atsiskyrė nuo tėvų su žmona ir įsikūrė viename iš naujųjų namų. Tiesa, vėliau jų šeima pa-gausėjo: susilaukė dvynukių mergaičiukių, o Rimanto sesė Janina tapo vienos jų krikštamote. Gi Marijos jaunėlė sesuo Gražina buvo Rimanto mamos krikšto dukra, kurios vestuvėse po kelerių metų smagiai atšokta, bet jau kitame kaime – prie pat Raudondvario.

   Bet grįžkime į tą naujakurių gyvenvietę. Čia Rimantas nebe pirmąkart vasarojo kelias savaites ir bičiuliavosi su jaunesniuoju Marijos broliu Vincu, pramaniūgu ir smarkiu rudaplaukiu vaikinuku. Vėliau, po keliolikos metų, jis, vienintelis iš gausios Valaičių šeimynos atstovų, sukūręs per prievartą šeimą, apsigyveno visai šalia Rimanto namų Kaune.

   Gera Rimantui pas Baltaduonius: ramu, išsimiega kaip koks ponas iki vėlyvųjų pusryčių. Tiesa, prieš tai Marija, ankstų rytą grįžusi iš fermos, parneša šviežut šviežutėlio pieno. Jį Rimantas ypač pamėgo nuo kūdikystės. Kaune tokio pieno atnešdavo iš tuometinio Muravos kaimo pažįstama ūkininkė. Pusryčiai irgi gardūs: ir daržovių iš uošvijos daržo Marija atnešdavo, ir kokių blynų ar kiaušinienės su lašinukais. Dar ir kokį sumuštinį gaudavo priešpiečiams. Uogų pats Rimantas šilely pasirinkdavo, atnešdavo ir geriesiems šeimininkams. Žodžiu, vasaroti buvo gera, malonu prisiminti tas dienas.

   ... Tada buvo alsi vasara: nelijo kelias dienas, spėriai džiūvo į stirtas sukrautas šienas. Tik šilely galėjai pajusti malonią vėsą, jei dar ir koks vėjūkštis pralėkdavo. Rimantas su Vincu surentė visai padorią pavėsinę iš šakų ir visokiausių žolynų. Pasikloję šieno, sau smagiai leido pokaičio valandas, žaisdami kortomis, klausydamiesi tranzistoriaus muzikos ir kurdami planus, kaip čia susiradus kaimo mergų. Vincas buvo kelias nužiūrėjęs per savaitgalį seklyčioje. Vieną tokią kaimynę vėlų vakarą išgąsdino, pabarbenęs į langą, kai mergiotė savo reikalu tūpėsi ant kibiro, pasikėlusi naktinius. Juokėsi begėdžiai net susiriesdami, nors tik paskiau susiprato iškrėtę kiaulystę... Juk galėjo ir kokia liga įsimesti mergiotei nuo išgąsčio...

   Antrasis abiejų žygis buvo pas jauną melžėjėlę, jų bendraamžę, gyvenusią toliau nuo gyvenvietės senoje, bet dar tvirtoje ir išvaizdžioje troboje. Aistę Vincas pažinojo iš seniau, gal kartu lankė pradinę, ar šiaip kas juodu rišo...

– Matysi: mergiotė tikrai neprasta, o ir neapsikęsdama kaimo kasdienio nuobodulio, mielai sutiks tave, miesto kavalierių...

 – Ką gi, eime, reikia susipažinti artimiau...

   Kai juodu susiruošė, buvo pavakarė, tad jau kiek atlėgusi kaitra. Rimantas nešėsi atvežtinių kaunietiškų saldainių dėželę ir lengvo vynužio. Įžengė trobon, pasilabino, susipažino...

   Aistė visa nuraudo, atsiprašė, kad turinti trumpam reikalui išbėgti. Ji čiupo iš spintos išeiginę suknutę ir išplasnojo už trobos persirengti. Grįžo mergiotė visai kita, tikra nuotaka, pasidabinusi gražia gėlėta suknute, o į auksinius plaukus įsikišusi jazmino žiedą.

   Vincas į Aistę žvelgdamas prunkščiojo, suokalbiškai mirkčiojo bičiuliui, kumščiavo jį į šoną, drąsindamas arčiau susėsti su mergike ir netrukus pasišalino, neva turįs reikalų kaime.

   Juodu su Aiste likę vienudu, netrukus gražiai susiglaudę burkavo, ragaudami išbadėjusių musių pulkų puolamus saldainius ir siurbčiodami po šlakelį posaldžio vynužio... Išsišnekėjo apie jos darbus, ankstesnį gyvenimą su tėvais... Rimantas sužinojo, kad Aistės tėvai netikėtai prieš metus nuskendo, su visu vežimaičiu ankstų pavasarį įlūžę Nemune, kai bandė per netvirtą ledą pasiekti anapus upės kaimą, kur gyveno jų giminaičiai.

   Aistė nepanoro likti ištuštėjusiuose savo namuose, o netrukus per draugę sužinojo, kad galinti įsidarbinti melžėja čia, kaime. Tuomet našlaitė, prieš metus Vilkijoje baigusi septynmetę, nesunkiai apsisprendė persikelti. Jos gimti namai liko giminaitei.

   Apsigyveno Aistė jai pasiūlytoje tuščioje Baltaduonių kaimo troboje, kuri buvo arčiau fermų. Buvo girdėjusi, kad šiuose namuose anksčiau gyveno našlys, kuris pasiligojęs nutarė keltis Kaunan, prie sūnaus šeimos.

   Prie šių namų – gražus senas sodas, kurio ankstyvais porūgščiais obuoliais vaišino iki tol nepažįstamą, o dabar – savo linksmą, mielą svečią. Jiedu jaukiai vakarodami kelissyk pasibučiavo, kiek nedrąsiai pasiglamonėjo... Ko nors daugiau nedrįso: juk nevalia ragauti uždrausto vaisiaus...

   Kol Rimantas viešėjo Baltaduonių kaime, dar ne kartą abu jaunuoliai taip smagiai vakarojo... Aistė greit priprato prie jaunojo kauniečio. Susitarė nenutraukti draugystės, keistis laiškais. Kurį laiką Rimantas iš Kauno jai rašė kupinus ilgesio laiškus. Jiedu, radę laisvesnio laiko, žadėjo Kaune susitikę papramogauti. Tačiau netikėtai jų susirašinėjimas nutrūko. Rimantas nesulaukė atsakymo į keliolika Aistei rašytų laiškų. Nežinia kankino įsimylėjėlį. Gal jis buvo pernelyg su mergina drąsus? O gal ji kitą susirado iš to paties kaimo...

   Kaip daug vėliau Rimantas sužinojo, jų bendravimo giją pertraukė pavyduolis Vincas... Netrukus jis išėjo į kariuomenę: tarnavo Ukrainoje, kur užtaisė tokiai apvalainai ukrainietei vaiką. Grįžusį į Lietuvą vaikdirbį atkaklioji mergiotė susirado, o Vinco tėvai privertė Vincą susituokti. Į vestuves Rimanto nepakvietė.

   Apie Aistę kiek daugiau Rimantas sužinojo tik per Vinco sesers Gražinos vestuves. Kaime prie Raudondvario vykusi šventė buvo neregėtai smagi. Viena iš pamergių kažkuo jam priminė Aistę. Kieme per šokius Rimantas pakvietęs nužiūrėtąją merginą valso, su ja išsišnekėjo. Ji pasakojo, kad su jaunąja, su Gražina, jos geros draugės, kartu Vilkijoj mokėsi. O Rimantas nekantraudamas paklausęs, ar ji neesanti kokia giminė tokiai jo pažįstamai Aistei, pamergė nusijuokusi prisipažino, kad ši esanti jos pusseserė, kad jas kaime dažnai anksčiau painiodavę: tokios buvę panašios...

    Žodis po žodžio, ir Rimantas sužinojo, kad Aistė dabar gyvenanti užsienyje, ten sukūrusi šeimą su vokiečiu, turinti savo kirpyklą.

  Paskui, kai visi vestuvininkai išsidūkę nuėjo vėlią naktį kiek numigti ant kvapnaus šieno kluone, Rimantas dar ilgai neužmigo, svarstydamas, kodėl išsiskyrė judviejų su Aiste keliai. Dūsavo nusiminęs kieme...

   Atomazga netrukus atėjo netikėtai: apgirtęs Vincas. išsliūkinęs kieman parūkyti, Rimantui prisipažino, koks jis buvęs kiaulė, kaip „priskiedęs“ Aistei apie jį, Rimantą, nebūtų dalykų, nes supykęs ant tos paikos mergos, mat ji niekaip nepasidavusi, kai įkaitęs ne kartą kai ko labai norėjęs gauti iš jos. Rimantas ne juokais supyko, bet nenorėjo su girtu buvusiu bičiuliu aiškintis, tik mintyse pagalvojo, kad jo paties likimo kelias panašus į tą, kažkada jį vedusį per šilą į Baltaduonių kaimą. Teko sutikti ir bailių, ir melagių, ir pikčiurnų, ir ...

   Bet ką po tiekos metų bepakeisi... Yra – kaip yra...