Švyturėli  mano be žiburio,
Nebijok, aš tavęs nevainosiu –
Mintinai jau žinau,
Kur tarp mudviejų kėpso uola.
Suprantu, ko dažnai 
Lyg dėl nieko tu nukari nosį –
Gali žmogų užgraužt
Ir jame susikaupus gėla.
Patylėkim. Toks metas – ruduo,
Jau sula mūsų gyslose baigės.
Viens prie kito stuobriai.
Na, nors vėjas išklibins ne ryt.
Mes abudu dabar be lyties –
Lyg sapnuojančios vasarą sraigės.
Ieškom savo krypties,
O be žiburio jos nematyt...
Laimė būti greta,
Net keiksnojant beaugančias pertvaras,
Juk žinai kaip ir aš,
Kad gulėsim skirtinguos kapuos.
Dar yra nors viltis
Su tavim žodį sprūstantį partarti,
Gauti gurkšnį vandens, 
Kai mirtis į pakaušį kvėpuos.

Apleisti švyturiai
Gali būti gerais orientyrais,
Jei keleivio akis atidi,
O jo protas budrus ir guvus.
Ir bėdoja tada tarsi buvo išduotas tas vyras,
Kurs nešvietęs ilgai
Ant kaktos savo rado ragus.