(Simonai)
 
Jubiliejus – tai šokis gėlėtoj aikštelėj
Ant išaugusios metų kalvos.
Nors ir sukas galva, smarkiau plaka širdelė,
Būk laiminga laiminga ant jos.
 
Pažiūrėk, kaip šampanas nerimsta, putoja,
Bėga laimė su juo į rankas,
Tegul valsą jaunystės armonika groja,
Vėjas mena supintas kasas.
 
Prisimink, kaip alyvos prie namo žydėjo,
Kaip kvepėjo medum jazminai,
Juk lydėjo, ne kartą jaunas mėnuo lydėjo,
Užsibuvus prie jų per ilgai.
 
Prisimink metų džiaugsmą, ne slegiančią naštą,
Kai pavasariai barstė takus,
Kai varvėjo varvėjo į taurę po lašą
Vaikų juokas toks mielas, skambus.
 
Akys pilnos ne vargo, ne liūdesio juodo,
Bet pilnatvės ir grožio žmogaus,
Dar gyvenimas ranką šypsodamas duoda —
Jubiliejaus kaip niekad šaunaus!