Aš negaliu ramiai žiūrėt į ryto rasą –
Seniai perplyšo jau širdis mana.
Ir negaliu turėti mylinčiojo drąsą,
Kažko ilgiuosi – vis dar negana...

Aš negaliu ramiai sėdėt ant suolo,
Prisiminimais lepinti save.
Jaučiuosi lyg pavertasis ant kuolo,
Vos tik mintim pasiekiu aš tave.

Pavydžiu tau – esi laisva galvoti
Arba ne. Prisiminimų nesugrąžini sau niekada?!
Gi man belieka pasaką sapnuoti,
Įsivaizduoti, kad esi ir būsi tu šalia.

Galvojau, laikas pasiims gal savo?
Bet skaudžiai kaip tada apsirikau!!
Tad teks nešioti atvaizdą man tavo,
Regėt, bet nepaliesti.... Kaip sunku, dangau...


Voldemaras Zacharka