Iš praeities sugrįžta vėl vaizdai,
Mūs gimtas miestas ir būrys draugų.
Ach, kokie buvo nuostabūs laikai,
Koks mielas kvapas tėviškės laukų.

Kaip bėga metai, jų nesustabdyti,
Dabar dar jaunas, ryt nieko nesinori.
Šiandien dar traukia kažką naujo padaryti,
O ryt džiaugies žmogus tuo, ką turi.

O kažkada norėjosi greičiau užaugti
Ir būti savarankiškam laisvam.
Rytais taip gera būdavo pasnausti,
Išbėgti iš namų, iš Lietuvos visam.

Ir bėgom, rodėsi, greičiau už vėją
Per pievas, klonius, per miškus.
Trependami pražydusią tik vakar gėlę,
Išmindami raiste naujus takus.

O kiek svajonių buvo ateičiai sudėta,
Kuo būsim, ką turėsim, kaip kas bus.
Aš vis prisimenu vaikystę mūs saulėtą,
Save, savo draugus, vaikų namus.

Iš atminties man niekaip neišdyla
Mūs jaunas sodas, pilnas obuolių.
Tas ežeras, iš kurio saulė kyla,
Senelio pieva, visada pilna gėlių.

Atsimenu, kaip grėbdavome šieną
Ir pynėme iš pienių vainikus.
Basa bėgiodavau tada aš po ražieną,
Kaip rinkdavau miške baravykus.

Atrodo tiktai šito ir reikėjo,
Gyvenimas turėjo būt puikus.
Kodėl iš ten pabėgti vis norėjau,
Kodėl norėjosi pamiršti tuos laikus?

Kiek daug klaustukų, klausimų neatsakytų,
O dar daugiau senų draugų nesutiktų.
Ir viskas, kas čia buvo pasakyta,
Liks tik prisiminimuose iš tų senų senų laikų.

2006/09/01