Nežinau, kiek valandų stoviu
Nuo smogo pajuodavusiam laike.
Viltys, vienatvė, juokas – viską išrovė
Kaltės su aštria šypsena klaikia.

Geliantis vėjas kvepia suodžiais,
Kuriuos mačiau ir skraidinau jau.
Nereikalingos kalbos nuobodžios,
Nes nuo jų nepasidaro geriau.

Kad ir kiek dar stovėčiau ar bėgčiau per smogą,
Tai laimės ar nelaimės nepakeis.
O rytdienoj nebus gera nei bloga,
Rytdienoj su žingsniais ne tokiais,

Kurie turėtų vesti į skaidrią
Dieną be pykčio ir tamsos.
Pasėlių lauką padaužos išbraidė
Ir pasiėmė paskutinį lašą rasos.